Šią dieną paskyrėme Troodo kalnams – piečiausiam slidinėjimo kurortui. Deja slides palikome namuose. Plagiatu dvelkiančiu Olimpo kalno mes nepasiekėme, bet aplink jį sukinėjomės ne mažai. Visą garbės ratą padarėme.
Atvykus į kalnus norėjosi palyginti du netoliese esančius krioklius. Pirmasis Millomeris. Jį pasiekti yra du būdai. Pasiparkuoti mašiną visai šalia krioklio, tada jis ranka pasiekiamas arba palikti mašiną Platres miestelyje ir prasieiti taku, vedančiu iki Millomeris. Kadangi kalnus pasiekėme jau netoli pietų, tai parkuotis arti krioklio pabijojau. Nežinojau ar rasime vietos. Pasirinkome 20min pėsčiomis nuo miestelio ir tada tuo pačiu takeliu palei upelį atgal
Kitas mūsų aplankytas krioklys Kaledonijos arba Kalidonijos. Čia jau rinkomės žiedinį variantą (apie 6km). Pradėjome nuo upėtakių fermos ir kilome palei upelį link krioklio. Grįžti tuo pačiu taku jau nesinorėjo, nes link krioklio judėjo neblogas tuntas žmonių, pasirinkome mažiau naudojamą nudardėjimą žemyn. Lyginant šiuos abu krioklius abu kriokliai panašaus aukščio apie 15m, takelis link krioklio smagesnis prie Kaledinijos, dėl nuolat pasitaikančių upelio kaskadų, tačiau krioklių grožio konkurse nugalėjo Millomeris.
Judame toliau ir akis užsikabina už Amiantos asbesto kasyklos. Asbestas kaip ir varis paliko savo ženklą Kipro istorijoje jau nuo romėnų laikų. Kažkada tai buvo didžiausia asbesto kasykla Europoje. Senovės laikais asbestas buvo naudojamas drabužių, batų gamyboje taip pat kaip priešgaisrinė pastatų priemonė. Dėl savo pluoštinės sudėties, asbestas dar buvo žinomas kaip medvilnės akmuo. XXa. be statybų pramonės asbestas taip pat buvo naudojamas ir filmų pramonėje imituojant sniegą. Amiantos kasykloje buvo iškasta milijonai tonų šito gėrio. Kaip žinia asbestiniai šiferio lakštai smagiai sproginėja lauže, tačiau tampa mažiau smagu, kai nuo jo įsimeta vėžys. To pasėkoje asbestas buvo uždraustas ir tada prasidėjo didysis asbesto kraustymas iš žmonių gyvenimo dar kitaip žinomas kaip pasaulyje kenksmingiausios karštos bulvės žaidimas.
Sukame ratą toliau. Kojas pramankštinti sustojame 1500 metų skaičiuojančiame kaimelyje. Vos 1300 gyventojų turintis miestelis užsėstas turistais. Nusprendžiame ir mes pasivaikščioti siauromis Kakopetria gatvelėmis. Šiam kalnų miesteliui daug šarmo suteikia čiurlenančios dvi upės, kurios kalnu fone formuoja kaskadas. Išvertus iš graikų kalbos „kakos“ reiškia blogas, o „petras“ akmuo. Tai susiję su legenda, kuomet atriedėjęs akmuo nušlavė mylimuosius. Sakoma šitas blogasis „Petras“ yra gerojo Kalopanagiotis brolis. Kalopanagiotis buvo visai čia pat, bet diena persiritusi į antra pusę sakė, kad papildomų 30min mes nelabai turime. Šitų dviejų brolių palyginti negaliu, tačiau galiu palyginti Kakopetria su Lefkara.
Lefkara žinoma dėl čia viešėjusio Leonardo da Vinči. Jos užvadinimo reikšmė kyla nuo žodžių „lefka ori“, kas reiškia baltieji kalnai. Lefkaros nėriniai tai UNESCO nematerialusis paveldas. Dar vienas dalykas kuo garsi Lefkara tai imperatorienės Elenos čia atvežtas ir stebuklus darantis tikrojo Kristaus tikrasis kryžius. Šv. Eleną aš pamenu iš prieš pusmetį lankytos Romos, kuomet Vatikano muziejuje užėjome jos sarkofagą . Taigi Šv. Elena išvyko į piligriminę kelionę aplankyti Betliejaus, Nazareto ir Jeruzalės ir Golgotos kalne jai kažkaip pavyko atrasti tris kryžius. Tada ji atsitempė tris ligonius ir liepė jiems liesti tuos kryžius. Ligoniai susižvalgė, bet juk nesinorėjo prieštarauti imperatorienei. Pirmi du taip ir nesuprato, ko čia atsivilko, o trečiasis pasveiko. Taip Elena atrado kryžių, ant kurio buvo prikaltas Jėzus.
Dalelė kryžiaus yra ir Lefkaroje. Kaip beje ir daugelyje kitų vietų. Žanas Kalvinas (kalvinistų pradininkas) nepatingėjo suskaičiuoti visas tas vietas ir padarė išvadą, kad jei visas tas kryžiaus dalis sukrautume į vieną vietą, jis užpildytų visą ne mažo laivo triumą. Jam buvo atšauta kad baik blevyzgoti: Jėzaus kryžius įgavo savybę būti nesunaikinamu, tad jį galima dalinti iki begalybės. Man neįdomu sveikstantys ligoniai, aš noriu pamatyti kaip dalinamas nesunaikinamas kryžius. Bet turbūt kažkada kitą kartą.
Taigi grįžtam prie palyginimo. Lefkara labiau akmeninė ir labiau tempia į vėlyvuosius viduramžius, kuomet Kakopetria su savo mediniais balkonėliais labiau traukia į tuos gūdžiuosius viduramžius. Kiti palyginimo verti, tačiau neaplankyti miesteliai: Odomos, Laneia, Fikardou/Pikardou.
Nuo religijos toli nepabėgame ir sukame prie kito objekto kuris turi UNESCO ženkliuką atlape. Tiesa tokių objektų Troodo kalnuose yra net 10. Mano akį užkabino Asinou Mergelės Marijos bažnyčia (Panagia tis Asinou), Šv. Jono Lampadisti (Agios Ioanni tuo Lampadisti) ir Šv. Mikalojaus su stogu bažnyčia (Agios Nikolaos tis Stegis). Prie pastarosios mes ir stovėjome. Tokia mažučiukė apsamanojusi bažnytėlė kalnuose, tačiau saugo gausiai dekoruotas senovines ankstyvosios krikščionybės freskas. Visos 10 bažnyčių gali pasigirti senovinėmis freskomis datuojamomis nuo XIa. Ši konkreti bažnyčia dar įdomi savo akmeninėmis plokštelėmis dengtu stogu (todėl toks pavadinimas). Tokie stogai buvo dažnas sprendimas Troodo kalnuose.
Dar vienas religinis taškas šiandieną – tai žymiausias, turtingiausias ir didžiausias saloje Kiko vienuolynas. Giliai įkvėpiame ir traukiame naujus religinius stebuklus ant stalo. Tai kad jo pamatuose įmūrytas Kristaus kryžiaus gabalėlis jau nenuostabu. Čia mes turime ir stebuklus darantį mergelės Marijos paveikslą, kuri nutapė pats Šv. Lukas dar mergelei būnant gyvai. Po aksomo audeklu paslėptą paveikslą matė tik du žmonės. Vienas patriarchas, kuris žvilgtelėjo į paveikslą trumpam apako. Turbūt tą dieną, kai Lukas tapė Mariją, mergelė buvo nesusišukavusi (aka Bad hair day). Nerandu kito paaiškinimo kodėl Šventoji Motina taip pyksta, jei kas nori į jos paveikslą pažiūrėti.
Su paveikslu mes dar nebaigėme. Nutiko kad netoli Kiko vienuolyno užsiliepsnojo Troodo kalnai. Tuo metu vienas paralyžiuotas tikintysis meldėsi prie Kiko sienų, kai išgirdo balsą: stokis, griebk paveikslą ir bėk. Jis daug nesiginčijo, bėgo, griebė paveikslą ir įsilipo į aukščiausią medį ir tik tada suprato, kad neįgalumo pensija tai nuplaukė.
Istorijų mums jau užteks. Dieną uždarome ant Kiko viršukalnės. Ji tik šešta aukščiausia, tačiau nuo jos panoramos ne ką prastesnės, o ir Olimpo kalnas matosi. Chrysoroyiatissa vienuolynui jėgų jau neturėjome. Pravažiavome, pamojavome ir užteko.
Užbaigiant Troodo kalnų temą norisi paminėti senąją Šv. Mikalojaus bažnyčią prie Kouris užtvankos. Čia nutiko Kipro Kauno marių istorija. 1980m. buvo pastatyta užtvanka, kuri apsėmė kaimą ir ten buvusią bažnyčią. Šiuo metu vandens lygis nusekęs, tad bažnyčia, stovėjusi ant kalniuko, pilnai matosi. Kaimelis taip ir liko po vandeniu. Dar viena smagi vieta paslampinėti.
