Po dviejų intensyvesnių dienų, nusprendėme užtraukti stabdžius. Roma gali išsekinti. Pusdienis nieko neveikimo, o tada į mažiausią pasaulio valstybę – Vatikaną. Metas aplankyti vietą, kur seni daiktai pasakoja apie senus įvykius. Visai kaip tavo senelis, tik su mažiau homofobijos ir nei vienos užuominos kaip konservatoriai pensijas pavogė.
Deja su Vatikanu nepraslydome taip lengvai kaip su Koliziejumi. Dieną prieš bilietų į Vatikano muziejų jau nebebuvo. Rinkomės brangesnį variantą – pasivaikščiojimą su gidu. Na ir prasidėjo nesibaigiančios salės meno kūrinių: freskos virš galvos, marmuro kolonos ir statulos iš šonų, mozaikos po kojomis. Viso to mąsto įsivaizdavimui trumpas pasakojimas. Napoleonas iš Vatikano pasiskolino 500 statulų. Kada grąžins, nepranešė. Tai popiežius labai kiaušų dėl to nesuko ir prisirinko dar 500 naujų. Anokia čia problema, kai sėdi ant maišo pinigų. O Ariogalos parapijos kunigas gailiomis akutėmis eina per žmones prašydamas aukų bažnyčios stogui. Reikia nepamiršti, kad Vatikano muziejuje daug meno kūrinių yra paslėpti nuo smalsių turistų akių, bet pakalbėkime apie tuos, kuriuos pamatyti galime.
Laokoonas ir jo sūnūs. Skulptūra rasta netoli Koliziejaus vaizduoja Trojos žynį ir jo atžalas. Laokoonas bandė visus perspėti, kad Trojos arklys, cituojant Among Us, „Sus“. Tada Atėnė sako: ne taip greitai, jaunuoli. Numetė majaką dviems jūros gyvatėms ir užfasino jas ant žynio. Detalėmis, labai gerai pagautomis veido išraiškomis ir visos kompozicijos dinamika negalima nesižavėti.
Dar vienas helenistinio laikotarpio kūrinys, užkabinęs mane, buvo Antinojaus (Antinous) statula. Antinojus buvo Adriano meilužis. Kai kurie šaltiniai teigia, kad jis Adrianui buvo net svarbesnis už žmoną. Šita istorija nepraslydo pro akis ir Oskar Wilde, berašant Dorijano Grėjaus portretą. Antinojaus statula stovi apvaliajame kambaryje ( Sala Rotonda) ir pagrindinis šios erdvės akcentas Nerono vonia, atgabenta iš jo Auksinių rūmų. Ši peraugusi lėkštė padaryta iš labai reto akmens vadinamojo raudonuoju porfyru. Vatikanas turi dar kelis raudonojo porfyro eksponatus. Pro akis tikrai nepraslys Helenos ir Konstantinos sarkofagai, vat kas gali praslysti tai porfyru puoštos Šv. Petro Bazilikos grindys.
Antinojus
Po truputį judame link Rafaelio kambarių ir gide ištaria žodį Sobieskis. Atsisuku, o ten kone dar vienas Žalgirio mūšis ant sienos. Ir nėra ko stebėtis, nes autorius tas pats. Paliekame Joną Mateiką už nugaros ir atsiduriame priešais Rafaelio Atėnų mokyklą. Platonas, Aristotelis, Pitagoras, Euklidas, Sokratas, Zaratustra, Hipatija ir daug kitų visų laikų mokslininkų ir filosofų surinkti po dar tik statomos Šv. Petro Bazilikos skliautais. Pačiame centre da Vinčio veidu stovi Platonas. Kita įdomesnė figūra tai nuo visų atsiskyręs Heraklitas, įgavęs Mikelandželo veidą. Dar įdomiau tai, kad jis vienintelė figūra su batais. Rafeliui nepraslydo pro akis Mikelandželo intravertiškumas ir įdomus batų fetišas. Jis su batais net miegodavo. Rafaelis ir savęs nepamiršo įsidėti. Tai vienintelė figūra žiūrinti tiesiai iš paveikslo.
Pakeliui link Siksto koplyčios buvo galima apžiūrėti šiuolaikinio meno ekspoziciją ir mano akis patraukė vienas piešinys. Pirma mintis, hey šitas menininkas piešia labai panašiai kaip Dali. Nukreipiu akis prie darbo aprašymo, o ten parašyta „Dali“. Va taip aš susipažinau su Salvador Dali „Trejybe“ ( L’Annuncio). Praskaidrino dieną. Viskas maunam su upe žmonių link šventosios salės.
Piešinys, kuris apsimeta bareljefu
Siksto koplyčia tai vieta kur renkamas popiežius. Ji turi kelias taisykles. Pirma – laikytis tylos. Nelabai kas to paiso. Antra – nefotografuoti, nes kažkokie japonai įmerkė čia daug pinigų, kad specialistai nukrapštytų storą purvo, suodžių bei apnašų sluoksnį ir dar keletą metelių tik jie turi teises į vaizdo medžiagą. Nelabai kas to paiso.
Prie Siksto koplyčios ranką pridėjo daug žymių menininkų kaip Rafaelis ar Botičelis, tačiau labiausiai ši koplyčia žinoma dėl čia paliktų Mikelandželo darbų. Mikelandželas truputėlį baidėsi šio darbo, nes save labiau laikė skulptoriumi nei tapytoju, bet popiežius davė jam pilną laisvę. Vat ir turim dabar nuogą dievo užpakalį freskoje. Žinoma labiausiai akį traukia freska pavadinimu „Adomo sutvėrimas“, kur Dievas bando užkurti Adomą su tikėjimo kibirkštimi. Keletas man patikusių dalykų. Adomo pirštas nusviręs, taip neva paliekama laisvo apsisprendimo valia priimti Dievą ar ne. Dievo raudonasis apsiaustas formuoja žmogaus smegenų pjūvį, tad Mikelandželas buvo gerai susipažinęs ne tik su išorine žmogaus sandara. Dievas savo užantyje laiko Ievą, tad kurdamas Adomą jis jau galvojo apie partnerę jam.
Baigęs lubas, Mikelandželas grįžo į Siksto koplyčią nutapyti Paskutiniojo teismo freskos. Reziumavus, ten tikras steroidų paradas. Nežinau kokie neišspręsrti klausimai tuo metu sukosi Mikelandželo galvoje, tačiau net moterys paveiksle atrodo kaip 10 metų praktikavusios crossfit. Popiežiui ir vėl nepatiko meninis Mikelandželo polėkis ir jis vėliau vieno jo mokinių paprašė užpaišyti laisvai tabaliuojančias vyriškas formas. Per restauraciją keletas audėklų skiaučių buvo pašalintos, bet kažkodėl tik nuo nusidėjėlių. Pats pagrindinis vakarėlio sugalvotojas, Jėzus Kristus, taip pat liko pridengtas. Didžiausių ovacijų nusipelno Kretos karalius Minas, stoiškai priimantis faktą, kad į jo brangenybes įsikandusi gyvatė na ir kad jam dygsta asilo ausys.
Finalui gauname Bramante laiptus. Jie suprojektuoti taip, kad lipantys į viršų nesimaišytų su lipančiais į apačią. Graži spiralė. Tiesa lipimas į viršų užbarikaduotas ir taip, tačiau idėja bei jos įgyvendinimas graži. Tokia smagi vaikų žaidimų aikštelė finalui. Tiesa visi puikiai žinome, jog nieko smagaus nevyksta Vatikano vaikų žaidimų aikštelėse. Kad ir kaip ten bebūtų, plojame katučių ir paliekame Vatikano muziejų teritoriją.
Dieną uždarome Šv. Petro bazilikoje, kur tiesiai po mūsų kojomis ilsisi pats Petras. Bazilikos aikštę iš abiejų pusių juosia kolonų eilės, kurios turėtų simbolizuoti ištiestas bažnyčios rankas, pasirengusias į glėbį priimti visus tikinčiuosius. Trumpas kuprinių patikrinimas ir mes jau viduje.
Dar vienas Mikelandželo darbas Pieta, sukurtas kai autoriui buvo vos 24. Dar vienas Bernini darbas. Bernini buvo paskirtas vyriausiuoju bazilikos architektu vos 23 metų. Aš būdama 23 dar net nežinojau ką gyvenime veiksiu. Mano kuklia nuomone šios bazilikos pažiba yra baldakimas. Iš ankstesnės kelionės atsimenu šį Berninio darbą. Spiralinių kolonų viršuje šventoji dvasia bei cherubinai, kolonų apačioje Barberini šeimos herbas su bitėmis, o virš jų moters veidas, tačiau tiek bitės tiek moters veidas einant ratu keičiasi. Bičių sparneliai skleidžiasi, o moters veidas tampa vis labiau persmelktas skausmo. Viena iš interpretacijų, kad čia atvaizduotos gimdymo fazės. Na ir žinoma kaip gi mes be šv. Petro raktų. Bernini tikrai nusipelno meistro vardo. Nueiti iki popiežių kriptų nepavyko, bet ir taip visko užteko.
Paskutinę turistavimo dieną praleidome betikrindami ką dar musm gali pasiulyti Roma. Pradėjome nuo protestantų kapinių ir ten įsmeigtos keistos piramidės.
Mama, aš noriu pamatyti Egipto piramides. Mes turime piramidę namuose. Piramidė namuose:
Paganėme katinus parkelyje, tada grįžome prie Koliziejaus. Netoli jo pasislėpęs dar vienas Mikelandželo kūrinys. Basilica San Pietro in Vincoli (Šv. Petro grandinėse bazilika) saugo tiek pačio Petro grandines tiek popiežiaus Julijaus II kapą. Monumente pavaizduotas ir pats popiežius, tačiau visų akis traukia per centrą pasodintas rūstusis Mozė. Paliekame Mozę toliau sergėti kapą, o mes sukame link Trajano forumo. Ši aikštė iškilo kuomet Trajanas parsivežė gerų lauktuvių iš Dakijos (Dacia) apylinkių. Pastoliai vaizdą gadina, bet užtat smagiai tvieskianti saulė nuotaiką kaip mat pakelia ypač žinant, kad Lietuvoje šiuo metu nebloga pūga siaučia.
Kitoje gatvės pusėje už „O sole mio“ dainuojančių solistų stovi Julijaus cezario palikimas – Cezario forumas. Didžioji dalis šio forumo pavirtę griuvėsiais, tačiau trys atkurtos korintinės kolonos traukia akį. Tai buvusi Veneros šventykla. Ji buvo pastatyta pačio Cezario įsakymu. Julijų dinastija kildino save iš Anchiso palikuonio Julo. Anchisas buvo baisiai gražus kavalierus ir suviliojo Venerą. Jiems gimė Enėjas. Užuodžiu šiek tiek propagandos, nes Vergilijaus Eneida apie tą patį Enėją buvo parašyta už Julijų dinastijos pinigus. Taigi Cezariui turėti Veneros šventyklą buvo garbės reikalas. Kitas garbės reikalas buvo pastatyti auksinę Kleopatros statulą šioje šventykloje.
Neužilgo po to Cezaris pasiskelbė save „Dictator perpetuo“, nes atsibodo žaisti su tais diktatoriaus ženkliukais: tai įsisek, tai nusisek. O tada atsibodo senatui ir su Brutu bei Kasijumi priešakyje išėjo vyrai į lauką pasikalbėti. Taip baigėsi atsinešk peilį į darbą diena. Taip baigėsi žinomiausio Romos piliečio gyvenimas. Jo palikimas tęsiamas per salotas, ginekologines operacijas ir tai kad SEPTember, OCTOber, NOVember ir DECember yra ne 7-tas, 8-tas, 9-tas ir 10-tas mėnėsiai.
Nardome gatvelėmis toliau. Trumpas stabtelėjimas Mikelandželo projektuotoje Campidoglio aištėje. Nuo Campidoglio terasos galima gerai apžiūrėti Romos forumą tiems, kam nusipirkti bilietų nepavyko. Tada Giardini di Palazzo Venezia. Ta pati Palazzo Venezia iš kur Musolinis rėždavo savo ugningas kalbas ir einam ieškoti daugiau kačių Largo di Torre Argentina. Kačių randame vos kelias. Gaila, nes gerai atsimenu iš ano vizito, kad čia kačių rojus. Na gal katės į šiltus kraštus išskrido. Supaisysi jas. Užtat dienos metu galima geriau įžiūrėti detales kaip kad nuo viduramžių likusias freskas, nes šventykla romantišku pavadinimu A buvo paversta į bažnyčią.
Basilica of Sant’Andrea della Valle
Taip po truputį atkulniuojame iki Navona aikštės, kur garbingiausioje jos vietoje stovi Bernini darbas Fontana dei Fiumi, kuriuo Roma baisiai didžiuojasi. Berninis kaip skulptorius save užsirekomendavo būdamas vos aštuonerių. Fontanas neleidžia suabejoti jo talentu.
Fontano kampuose keturi raumeningi milžinai. Kiekvienas jų vaizduoja upę ir tuo pačiu žemyną, kuriuo ji teka. Aplink pirmojo milžino kojas apsivyniojęs drakonas tai nuoroda į Aziją ir Gango upę. Šalimais sėdi skraiste galvą užsidengęs Nilas, nes tuo metu niekas dorai nežinojo kur Nilo ištakos. Ne tai kad dabar kas labai pasikeitė, nes yra Baltasis ir Mėlynasis Nilai. O kurį skaityti tuo tikruoju, tai nuo aplinkybių priklauso? Baltas kaip ir ilgesnis, bet mėlynas daugiau vandens paduoda. Šalia Nilo įsmeigta palmė irgi užuomina į Afrikos žemyną. Toliau eina dėl naujai užvežtos religijos apšalęs Rio de la Plata su pabertais šalia auksiniais, kurie byloja apie didelius Amerikos žemyno turtus (no shit, konkistadorai). Rio de la Plata saugo… net nežinau kas jį saugo, kažkoks šarvuočio ir krokodilo meilės vaisius. Ir labiausiai chill šio kvarteto veikėjas – Dunojus: bando laikytis už popiežiaus herbo ir neišvirsti iš koto.
Jau sakiau kad berniukai negali nesimatuoti. Čia vėl tas pats. Titas mėgavosi pabaigtu Koliziejumi. Kai jis mirė, jo brolis Domicianas norėjo savo smėlio dėžės. Taip Roma gavo Domiciano stadioną (Stadio di Domiziano), kuris vėliau virto Navonos aikšte. Tiesa Domicianui nuo valdžios galva apsisuko. Pranoja išsikerojo. Žodžiu toks Neronas 2.0 versija. Kentėjo ne tik paprasti žydai ar krikščionys, buvo atsikratoma ir senato nariais. Divide et impera… Na o tada įvyko itališkos skyrybos. Jo žmona Domicija Longina su senatu atėjo į svečius. Domicianas buvo paskutinis Flavijų dinastijos imperatorius. Po to senatas jau nesiruošė terliotis su nuo proto nušokusiais valdytojais ir pats paskyrė naująjį imperatorių. Roma lengviau atsikvėpė.
Chiostro segreto Minervos gatvėje užsidaro po 2min, tad niekaip nespėsim. Trumpa pietų stotelė ir mes toliau nardome Romos gatvelėmis. Į Medičių vilos parką galima pakliūti tik su lydinčiu gidu ir tik po dviejų valandų, tad metam šitą reikalą ir einam ieškoti įdomesnių veiklų. jau kas kas, bet Roma jų tikrai gali pasiūlyti. Visai čia pat už posūkio glaudžiasi via Margutta – žavinga rami gatvelė, kai tuo metu Ispanijos aikštė lūžta nuo turistų. Lengvas atokvėpis nuo turistų ir mes vėl piazza del Popolo. Vėl stovim ir krapštom galvas kam reikėjo statyti dvi vienodas bažnyčias, bet turbūt dievo keliai nežinomi. Tuščia jų tų bažnyčių.
Kylame Vašingtono gatve link Borghese parko. Čia mus pasitinka Asklepijaus šventykla ir žasys. Šiaip žasys man asocijuojasi su Junonos šventykla. Jos ten kažkada užkudakavo per visą Kapitolijaus kalvą ir įspėjo romėnus apie prie vartų pasirodžiusiu galus. O ko ne signalizacija? Va taip va Roma buvo išgelbėta žasų dėka. Junonos šventyklos jau nėra, topografai galvoja kad ji galėjo būti kažkur ten kur dabar stovi Basilica di Santa Maria in Ara coeli. Žasų ant esamo altoriaus neleidžia, tai jos persikraustė čia. Prasukam pro Dianos šventyklą ir pamažu pasiekiame Borghese galeriją. Patekimas į galeriją ribotas, bet užtat visai neplanuotai iš sodo pusės mums pro langus pasirodo dar vienas Bernini darbas „Prozerpinos pagrobimas“. Uj ta požemių dievo letena ant jos šlaunies. Atrodo kad ne iš akmens visa tai iškalta.
Kelionę pabaigiame taip kaip ir pradėjome: su vakarėjančia Roma nuo terazza del Pincio. Nuleidžiame saulę ir atsisveikiname su Roma.
Prieš nusileidžiant užuolaidoms, paskutiniai praktiniai pastebėjimai. Roma gali ką pasiūlyti net ir 5-6 dienoms. Trijų dienų viešojo transporto bilietas atsipirko per pirmas 24h. Bilietus į Koliziejų pirkome per čia.
Per kelionę numynėme beveik 100k žingsnių. Pasilikome Italijos ir kitam kartui. Dabar labiausiai noriu grįžti į Alpes, kur Hanibalas perkopė Alpes su savo badass kariniais drambliais.