Benvenuti! Šiais metais laimėjo Italija, o tiksliau Roma, renkantis, kur valgysiu gimtadienio tortą. La dolce vita prasideda. O ko ne hedonistinis gyvenimas iš Felinio filmo? Pasitrinsim ir mes kur trynėsi tiek Federico Fellini, tiek Sophia Loren, tiek Monika Bellucci. O ar žinote kas bendra tarp Lietuvos, Italijos ir kino filmų? O gi Robertas Zemeckis. Jo filmų trilogija kantriai laukia mūsų, kai parsirasim atgal namolio. O dabar atėjo metas atsakyti į klausimą: kada jau galima užbadyti žmogų 23 kartus? Pradedam.
Taigi, Roma. Po pietų jau leidomės oro uoste. 14eur ir mes traukiniu atriedėjome iki centrinės stoties. Ten įsikūręs visai geras food court‘as. Kol kas nesinorėjo labai eksperimentuoti, tad nugalėjo klasikinis carbonara pasirinkimas. Kas nori įdomiau, ant kitų stalų mačiau picą sambukos stiliumi, keptus artišokus, gruzdintus ryžius su įdaru, empanadas. Net seilė tyso matant keptų šonkaulių kalną. Akys raibo nuo desertų grožio. Net nepastebėjome kaip laikas ištirpo ir jau teko skubėti pasilikti kuprines, nes 16:00 mūsų laukė turas po Romą. Tačiau nors ir kaip bėgom, vis dėl to į turą pavėlavome. Atvykę prie Ispaniškųjų laiptų, radome tik jūrą žmonių ir nei kvapo kad čia kur turas būtų prasidėjęs.
Vadinasi bus planas B: aš cosplayinu gidą šį vakarą. Užmetame akį trumpam į laiptus. Tuos pačius, kur Audrey Hepburn ir Gregory Peck ledus valgė. Kažkas juose įžvelgia laivo formą, mes įžvelgiame tik daug turistų ir krislą neteisybės arba kaip pasakytų prancūzas: Pas juste! Kaip čia taip gaunasi kad laiptus pastatė prancuzai, o pavadinimas ispanų?
Laiptų papėdėje viskas daug teisingiau. Čia galima pasigrožėti puikiu tėvo ir sūnaus darbu. Baracaccia fontaną suprojektavo Berninių duetas. Berninį mes matysime dar ne kartą. Jo darbų pilna visoje Romoje, tad apie jį truputį vėliau.
Laiptų papėdėje gal viskas ir teisingiau, tačiau paėjus vos kelis žingsnius atsiduriame prie palazzo di Propaganda Fide. Žodis „propaganda“ itališkai gal ir nevisai tai, bet tai nereiškia kad propaganda čia nevyksta. Dar ir kaip vyksta. Ant labai korintiškai atrodančios kolonos kur buvusi kur nebuvusi stovi nepatikėsit kas. O gi mergelė Marija.
Braunamės per jūrą žmonių toliau ir pasiekiame kitą koloną. Ji žemėlapiuose vadinasi Marko Aurelijaus kolona, tačiau šiuo metu Marku Aurelijumi čia apsimeta Šv. Petras. Gali būti kad šv. Petras turėjo disociancinį tapatybės sutrikimą arba gali būti, kad atėjusi krikščionybė skleidė savo propagandą, dėjo skersą ant buvusios kultūros ir pasitvarkė svarbiausias vietas pagal save. Ką aš galiu žinoti. Aš gi istorijos neišmanau.
Už poros posūkių randame (H)Adriano šventyklą. Šventykla šiais laikais persikvalifikavo į banką. Kam nepasitaiko. Hadrianas kaip ir Markas Aurelijus buvo tie „gerieji“ imperatoriai. Jis taip gerai apie save galvojo, kad dar geresnis jo sosto paveldėtojas Antoninas Pijus paskelbė jį šventuoju. Mums irgi gerai, nes galime pasigrožėti kietai atrodančiu portiku. Visam tam kietumo priduoda dar ir skylės kolonose. Ir ne tai nebuvo nepavykęs banko apiplėšimas ir net ne Musolinis, gavęs dovanų AK-47. Šios 15 metrų aukščio kolonos buvo aplupinėtos dar viduramžiais, kuomet reikėjo metalo ginklų gamybai. Spėsiu. Turbūt tais laikais trendas garbinti Hadrianą jau buvo praėjęs.
Tokių Musolinis su AK-47 variantų pilna Roma. Ne išimtis ir Panteonas. Tam pačiam minėtam Hadrianui kilo mintis pastatyti šventyklą, garbinančią visus dievus, dėl to ir toks pavadinimas. Tada nutiko krikščionybė ir beliko tik vienas dievas, kuris ten buvo garbinamas. Tačiau be visų šitų religinių pasistumdymų vis tiek įspūdingiausias lieka Panteono kupolas. Jo dydis ir inžineriniai sprendimai jam pastatyti priverčia susimastyti kaip toli moksluose buvo pažengusi Romos imperija ir kaip viduramžiai sviedė viską atgal. Praėjo beveik 2000 metų, tačiau šio kupolo dar nepavyko niekam perspjauti. Dar daugiau kupolas išlaikė net tik laiko išbandymus, vandalizmą ir nurinktas metalines konstrukcijas, įskaitant bronzinį stogą, bet ir antro pasaulinio bombos testą.
Saulė jau vakarop, tad nusprendžiame, kad Romos anonsą pratęsime nuo naktinių panoraminių Romos vaizdų. Pakeliui dar užtaikome ant Trevi fontano, kuris vakare labiau primena ne fontaną, o vieną didelį turistų skruzdėlyną. Lengvai šyptelime ir paliekame turistais aplipusį fontaną sau.
Pirmojį išbandyta panorama terazza del Pincio. Jos papėdėje piazza del Popolo, kurioje akį traukia 4000 metų skaičiuojantis obeliskas. Kažkada šis obeliskas buvo Circus Maximus puošmena ir ilgai gulėjo palaidotas kol 1589m. buvo atgabentas čia.
Antrąjį pasižvalgymą nusprendėme padaryti nuo Apelsinų terasos (Giardino degli Aranci). Pačią terasą radome užrakintą, tačiau šalimais yra ne ką prastesnis apelsinų ir alyvmedžių sodas su tais pačiais Romos vaizdais. Visai čia pat galima rasti ir rakto skylutę pro kurią matosi Vatikano kupolas. Juokingas užsiėmimas, bet kadangi jau vėlus vakaras ir žmonių nedaug, tai kodėl gi nepabandžius.
Nusileidžiame link upės, 5 sekundžių žvilgtelėjimas į marmurinę Teisybės burną (Bocca della Verità). Daug įdomiau anapus gatvės esantys griuvėsiai. Pirmasis tai vienas seniausių marmūrinių statinių Romoje – Heraklio šventykla su 19 išlikusių kolonų. Šalia labai miela Portūno šventykla. Judant gatve toliau kol pasiekiame statinį panašų į Koliziejų. Tai Marcelijaus teatras (Teatro di Marcello). Jis iškilo 100 metų anksčiau nei Koliziejus ir jo sumanytojas buvo pats Julijus Cezaris. Berniukai negali nesimatuoti. Tik Senovės Romos laikais tai vyko per amfiteatrus. Kai Cezaris atėjo į valdžią jam labai knietėjo pasistatyti didesnį amfiteatrą nei, kad turėjo Pompėjus. Tiesa jis nesulaukė statybų pabaigos. Projektą pabaigė Augustas.
Marcelijaus teatras ir Apolono šventyklos kolonos
Visas tas griuvėsių kvartalėlis mielas. Prie amfiteatro šliejasi buvusi Apolono šventykla, o už jos veikė vienas pirmųjų meno muziejų. Smarkiai apgadintas žemės drebėjimo, tačiau portikas, dedikuotas Augusto seseriai Oktavijai jaunesniajai, vis dar vietoje. Žinoma ne visa jo versija. Originalas jungė dvi šventyklas ir turėjo po dvi eiles kolonų iš abiejų pusių. Taigi Augustas Okatvianas turėjo ten gražaus darbelio. Tiesa turėjo jis ir laiko, nes jo valdymas truko 40 metų, kas padaro jį vienu ilgiausiai karaliavusiu vadovu senovės Romos istorijoje. Vėliau Roma turėjo laikotarpių, kur viskas sukosi lyg karuselėje. Tarkim nuo 245 m. iki 294 m. net 41 generolas bandė vadinti save tuo pačiu pačiausiu. Aš jau nekalbu kiek senovės Roma turėjo imperatorių mirusių ne sava mirtimi. Taip kad Augusto Oktaviano sugebėjimą išlaikyti jėgų balansą vertiname.
Nardome gatvelėmis toliau ir visai netyčia užklystame prie Vėžlių fontano (Fontana delle Tartarughe). Finansuotas galingos Mattei giminės. Visai šalia yra ir jų rūmai su vertu dėmesio vidiniu kiemeliu. Mes jau buvusiame žydų gete. Beje tik šios kelionės metu sužinojau, kad žodis getas kilo iš itališkojo borghetto, reiškiančio mažą kaimelį. Dedame jį į sąrašą šalia bankroto.
Paliekame getą už nugaros ir jau trinu rankomis kaip noriu vėl pamatyti kačių šventyklą. Deja deja, Largo di Torre Argentina griuvėsiuose kačių nei vienos. Matyt kažkur sulindusios miegoti.
Vakarą pabaigiame prie naktinės Angelo pilies. Tai buvęs jau apšnekėto Hadriano mauzoliejus. Vėliau prie jo prisijungė ir kiti imperatoriai. Tada čia apsireiškė arkangelas Mykolas ir popiežius nusprendė apkarstyti šią vietą angelais. Spėju Hadriano niekas neatsiklausė, bet gavosi gražiai.
Gimtadienio dieną nei per kur nesimiegojo. Iš lovos išsiverčiau 5 ryto. Na kad jau taip, tai einam pasižiūrėti į bundančią Romą. Kad jūs tik žinotumėte kokia atgaiva nuo vakarykščių pergrūstų senamiesčio gatvelių. Ispaniškieji laiptai jau kaip laiptai atrodo. Tiesa kodėl jie tokie mėgiami nei vienas nesupratome. Esu mačiusi ir fainesnių pakopų. Daug smagiau buvo susirasti Zuccari rūmų duris. O jei paieškojus įdėmiau, galima ir vytį virš pagrindinių durų atrasti. Tai Jono Sobieskio saitai su Roma.
Palazzetto Zuccari
Traukiam toliau per pačias žymiausias vietas, kurias turi Roma. Iš už kampo pasirodo didžiausias Romos fontanas – Trevi. Trevi (nuo žodžių tre vie – trys gatvės) dar turi ir antrą užsiėmimą – būti vienu geriausiu Italijos banku, nes per dieną padaro 3000 eurų pelno. Budintis policijos ekipažas primena, kad maudytis fontane brangokas užsiėmimas. Uj ta la Dolce Vita. Turistų gal kokie 20vnt. Nepalyginsi su vakarykšte psichoze. Fun fact vanduo į fontaną pateikiamas taip kaip tai buvo daroma dar prieš 2000 metu – akvedukais. Pati akveduką darbštuolį galima pamatyti Via del Nazareno. Kažkada Roma turėjo 11 akvedukų, bet atėjo gotai ir nusiaubė miestą. Beliko veikiantis tik vienas. Grįžtam prie pačio fontano. Jis skirtas pagerbti vandens stichiją. Pačiame centre fontaną saugo stipriausias iš titanų Okeanas. Jam iš šonų Tritonai. Vienas su nerimstančiu kitas su romiu žirgu, simbolizuojančius kokia skirtinga gali būti jūra. Kad jau maudytis negalima, sukame toliau.
Panteonas uždarytas. Iki pradės įleidinėti turistus, čia veikia benamių hostelis. Kol benamiai tyliai knarkia, mes galime iš arti pasigrožėti įspūdingomis metalinėmis durimis. Dar vienas romėniškas palikimas. Šį kartą iš metalurgijos. Kai Panteonas atsidarys, čia viskas bus užtverta.
Saulė jau kyla, o mes nardome gatvelėmis toliau. Ieškome ką dar mums gali pasiūlyti Roma. Biblioteca Alessandrina del Borromini vienas tų paslėptų Romos perliukų tiesiai turistams po nosimis. Labai gražus spiralinis bokštas. Dar pora posūkių ir išneriame prie pailgos romėnišką stadioną primenančios aikštės. Žmonių Navona aikštėje vos vienas kitas.
Dar pora posūkių ir ant gatvių sankryžos randame vieną iš kalbančių statulų (Statue parlanti). Roma turi kelias tokias. Kažkada XVIa jos buvo naudojamo kaip protesto forma, kuomet mintys ir nusiskundimai buvo paliekami prie statulų. Dėl anonimiškumo piliečiai galėjo reikštis kaip norėjo: kas eiliavo, kas palikdavo trumpas satyras. Pirmoji tokių kalbančių statulų buvo Pasquino, prie kurios mes ir stovime. Savo vardą ji gavo nuo vietinio gyventojo, nors iš tiesų statula vaizduoja Spartos karalių Menelają. Tie kas skaitė Ilijadą, vardas žinomas, tie kas neskaitė tai čia tas Menelajas, kurį kaip vyrą pasirinko gražioji Helena, o tada nutiko Trojos karas. Ši gerokai aptrupėjusi statula turėtų vaizduoti Menelają laikantį žuvusį Patroklą. Uj tos moterys ir dėl jų kylantys karai…
Roma jau po truputį bunda, o mes keliaujame toliau. Prapėdiname saulės nušviestą Angelo pilį ir trumpam kyštelime nosis į Vatikaną. Aikštė visai nefotogeniška, nes ruošiamasi kalėdiniams renginiams. Prie jos mes grįšime kitą dieną. Dabar norisi užkulniuoti ant Janikulo kalvos, kurią kantriai saugo narsusis Garibaldis. Tai kalva nuo kurios matosi visos septynios Romos kalvos: Palatinas, Aventinas, Celijus, Eskvilinas, Viminalis, Kvirinalis ir Kapitolijus.
Žvilgelime į laikrodžius, mūsų laikas išbyrėjo. Mums per 40min reikia nusiridenti nuo kalvos ir atsidurti prie Koliziejaus vartų. Pasiraitojame rankoves. Nors šiuo atveju gal geriau raitotis kelnes? Žodžiu atsiraitojame viską, ką reikia ir į trasą. Šauname pro jaukiomis gatvelėmis ir smagiu vakariniu gyvenimu besididžiuojančią Trastevere. Sakoma kažkur čia stovėjo Cezario vila, kur jis apgyvendino atvykusią Kleopatrą. Kertame Tibro upę ir savo kojomis atmatuojame koks ilgas visgi buvo Circus Maximus, talpinęs 250k valstybės piliečių. Panašu kai skubi Circus Maximus dar pailgėja.
9:30 prie Koliziejaus žmonių jau gerokai prisirinkę. Trumpa kuprinių patikra, tada trumpa pasų patikra (net kertant Vatikano valstybės sieną tiek patikrinimų nebuvo) ir mes viduje. Viduje viso to, kur kadaise Russell Crowe spardė užpakalį Joaquin Phoenix. Atėjo metas nusikelti į tuos laikus, kai norint madingai rengtis užtekdavo apsivynioti paklode.
Kadaise šiame slėnyje imperatorius Neronas įrengė ežerą. Matomai atsižvelgė į kelis apdegusių plebėjų emailus, kad muzikos garsai gaisro Romoje ko tais negesina. Iš klaidų pasimokyta, daugiau per gaisrus su lyra negros. Va jums ežeras, o aš einu užsiimti kuo nors įdomesniu. Šios dienos darbotvarkėje iš trečio karto užlenkti savo mamą. Kai tiek mama tiek pats Neronas buvo mirę, ežerą nuspręsta nusausinti ir pradėti Flavijų amfiteatro statybas. Apie tą metą vyko ir auksinės Nerono chatos (Domus Aurea) pertvarka. Jos metu nuspręsta perkelti ten stovėjusią Nerono skulptūrą arčiau amfiteatro. Tad manoma, kad Koliziejus gavo pavadinimą nuo šalimais stovėjusio Nerono koloso. Flavijų dinastija dabar turbūt dėl to grabuose vartosi. Dar vienas Ispaniškųjų laiptų manevras. Na o Seneka grabe vartosi, nes nors ir kiek stengtasi, neišėjo iš Nerono žmogaus padaryti. Neteisingas tas gyvenimas. Judam toliau.
Konstantino arka pro Koliziejaus langus
Romėniškieji amfiteatrai dažniausiai statomi pusapskritimio formos. Flavijai nusprendė pasileisti plaukus ir pastatyti apvalų amfiteatrą. Šis architektūrinis gėris saugo daug istorijų ir daug paslapčių. Pirmiausiai protingi žmonės negali suskaičiuoti kiek visgi Romos piliečių talpino šis teatras. Skaičiai svyruoja nuo 4 iki 10 Žalgirio arenų. Šio teatro aktoriais buvo įdarbinami ne tik gladiatoriai ar visi piktesni žvėrys, bet ir krikščionys. Ten galėjo vykti net laivų mušiai. O taip panem et circenses… Žalgirio arenai dar yra kur pasitempti.
Prie Koliziejaus prisišliejęs Romos forumas ne mažiau įspūdingas. Vėl patikra ir vėl neriam atgal į Romos imperijos laikus. Forumo pradžioje mus pasitinka Tito triumfo arka, paminėti laimėjimus Jeruzalėje, o už jos pati Romos širdis. Čia vaikščiojo ir klausimus sprendė daug garsių vardų. Daug garsių vardų čia buvo pagerbiami ir jų mirties dieną. Istorija persipynusi tarp griuvėsių ir tiesiog varva kiek jos čia daug, tad geriau čia pasiimti gidą, kuris atrinks įdomiausius pasakojimus arba reikia atlikti itin gerus namų darbus. Kas fotogneniškiausia nuotraukose tai Saturno šventykla ir Septimus Severus triumfo arka. Visai šalia arkos prisišliejęs kuklus Umbilicus Urbis Romae laikytas pačiu pačiausiu Romos centru. Tad kai visi keliai nuvesdavo iki Romos, jie pasibaigdavo būtent čia.
Mažiau fotogeniška, bet turistų prikimšta yra Julijaus Cezario šventykla (na tai kas iš jos liko). Sakoma, kad Cezario palaikai buvo sudeginti kažkur apie čia, o visai čia pat nuo Rostros pakylos Ciceronas kalbomis talžė visus prisidėjusius prie Cezario pavertimu rėtimi, bei grūmojo piršteliu Markui Antonijui (nemaišyti su Marc Anthony) už antrąjį triumviratą. Vos keli akmenys likę nuo Augusto triumfo arkos. Visai čia pat stovi elegantiškoji Vestų šventykla. Vestos atliko romėniškųjų vaidilučių vaidmenį. Atėjus krikščionybei šventa ugnis buvo paversta į šventą vandenį, na o minėtoje Saturno šventykloje vykdavusios saturnalijos – Kalėdomis. Žinoma, o kam išradinėti dviratį?
Antonino ir Faustinos šventykla
Užtenka vaikščioti po buvusias pelkes, kylame į Palatino kalvą (Palpatino vis tiek skamba geriau). Galvojome mes čia tik trumpam. Minutėlė aikštelėje virš Romos forumo, minutėlė pasižiūrėti Circus Maximus ir viskas. Čia kaip bėgi trumpam pas kaimynę druskos ir grįžti po dviejų valandų ir tai ne visada su druska arba kai išeini į miestą „vieno alaus“ ir paršliauži jau švintant. Na tai jausmas panašus. Palatino kalva pagavo mane nepasiruošusią suvirškinti tiek daug griuvėsių. Tai vieta, kur buvo nužudytas Kaligula ir Domicianas. Čia karaliavo Augustas, Tiberijus ir Neronas. Čia glaudėsi ir Remas su Romulu. Turistavimas nuo 5 ryto daro savo. Maunam ilsėtis ir ieškoti mano gimtadienio torto.