Metas dar vienai istorijai. Prieš truputį daugiau nei 2000 metų dar jaunas būdamas Julijus Cezaris buvo paskirtas daryti tvarką viename ne Italijai priklausančiame regione. Galiausiai Romos senatas įsakė Cezariui išformuoti savo legionus ir grįžti į Italiją jau be savo karių. Cezariui tokie senato reikalavimai nepatiko, jis kirto Italijos sieną su savo kariuomene, kas reiškė senato išdavystę ir tai vėliau išsivertė į pilietinį karą, po kurio Cezaris tapo vienvaldžiu imperatoriumi. Cezaris pastatė ant kortos viską, kirsdamas Italijos sieną, kurią tuo metu žymėjo upė, jis sudegino bet kokias galimybes atsitraukti. Ta upė vadinosi Rubikonas. Vat taip kilo posakis kirsti Rubikoną, prie kurio mes sustojome, išvažiavę iš Ravenos. Kaip ir priklauso, Rubikonas turi Julijaus Cezario tiltą, ant kurio puikuojasi jo biustas. Kirtome Rubikoną ir mes. Julijaus dar šiek tiek nepaleisime. Vykstame ieškoti istorijų apie jį miestelyje vardu Rimini.
Senai labai senai ant Ariminus upės žiočių (dabar Marecchia vadinama) romėnai įkūrė savo koloniją. Per daugelį metų kolonijos pavadinimas galiausiai įgavo Rimini vardą. Miestukas keliavo per daugelio užkariautojų rankas, tačiau bene didžiausią palikimą čia paliko romėnai. Čia stovi baisiai sena romėnų triumfo arka ir keliais metais jaunesnis Tiberijaus tiltas. Visgi pirmiausia mes sukame link Piazzale Felini, pakalbėti apie Italijos kiną (ir tikrai ne paskutinį kartą).
Šį rytą pramerkiau akis, o galvoje jau skambėjo Splin daina pavadinimu Felini. Gimęs ir užaugęs Riminyje Fellini sentimentus ir meilę šiam miestui reiškė per savo filmus. Amarkordas įamžino Grand Hotel Rimini, o Riminis įamžino Fellini, išpiešęs visą Borgo San Giuliano rajoną scenomis iš jo filmų. Kiekvieną kartą režisieriui grįžus į Riminį, jis apsistodavo šiame viešbutyje ir išskirtinai 316 kambaryje. Fellini kūryba neliko nepastebėta. Palmės šakelę jam pelnė La dolce vita. Po šio filmo Romoje buvo uždrausta maudytis Trevi fontane. Paminėjimo vertas ir Aštuoni su puse, kur ir vėl vaidina nuostabusis Marcello Mastroianni. Rašau šias eilutes ir saldu darosi…
Užteks saldybių, grįžtam prie rimtų reikalų. Pasilikę mašiną netoli Augusto Oktaviano triumfo arkos, einame žiūrėti kaip laikosi romėniškas amfiteatras. Mes visi žinome, kaip reikia valdyti liaudį: panem et circenses. Tai žinojo ir Romos valdžia. Romėnų palikimas tuo šiame mieste dar nesibaigia. Piazza Tre Martiri randame patį Julijų Cezarį. Būtent čia, užlipęs ant akmens, jis šovė kalbą savo kariams. Alea iacta est – kauliukas mestas. Žiūrime, ką mums išridens fortūna. Kaip viskas rutuliojosi toliau mes jau žinome.
Viskas su italų ir lotynų kalbos pamokėlėmis baigiau. Metas pailsėti prie Tiberijaus tilto, kuris jau perkopė 2000 metų amžių. Pats tiltas pastatytas iš istrijos akmens (kaip Venecija) buvo via Emilia pradžia ir sujungė Riminį su Pjačenca. Šis kelias pavadintas Marko Emilijaus Lepido garbei. Iš šio inžinerinio šedevro jau mažai kas belikę, vietoj jo čia dabar aktyviai veikia mokama autostrada. Upės po Tiberijaus tiltu irgi jau mažokai matosi. Didelė dalis jos suslėpta po žeme, o ant jos įkurtas žaliasis poilsio plotas. Gera žinia, kad tiltas sveikas, nors ir jį vokiečiai susprogdinti norėjo.
Prieš paliekant Rimini dar viena meilės istorija. Jos centre Francesca da Rimini. Aplinkiniai miestai pastoviai konkuravo ir kariavo tarpusavyje. Ne išimtis buvo Ravena su Rimini. Šių miestų šeimoms pabodo aiškintis santykius jėga, tad nusprendė viską išspręsti kitomis priemonėmis. Buvo suorganizuota santuoka. Taip Francesca iš Ravenos atvyko gyventi į Rimini pas savo vyrą Giovanni Malatesta. Viena problema, kuri temdė jaunųjų gyvenimą buvo ta, kad Giovanni buvo luošas. Netrukus Francesca įsimylėjo Giovanni brolį Paolo. Jų santykiai tęsėsi daug metų, bet galiausiai Giovanni užtiko meilužius ir juos abu nužudė. Kodėl kalbu apie šią meilės istoriją? Apie šitą tragišką meilę užsimenama Dantės Dieviškojoje komedijoje Pragaro dalyje, kur ši pora sutinkama antrajame pragaro rate. Jis skirtas pasileidėliams ir gašlūnams. Kartu su Kleopatra, Achilu, Tristanu ir visu debesiu kitų šie du amžinai sukasi vėjo verpete, nes kažkada savo žemiškame gyvenime leido sau įsisukti į aistros verpetą. Dantė, išklausęs Frančeskos istoriją, nualpsta iš gailesčio:
Girdėdamas Frančeskos gailią šneką,
Užuojautą jos draugui pajutau;
Aš sudrebėjau, jėgos man išseko,
Ir žemėn aš lyg užmuštas kritau
Tiems, kam visgi patinka pragaras ir jį mėgsta kelti žemėje, pasiklausykite Ancient Bards. Ši grupė iš Rimini puikiai palaiko pragarišką dvasią šiuose kraštuose. Tiems, kas mėgsta simfoniją, bet ne tokią, kurią groja Ancient Bards, žinokit, kad Franceskos istorija ne tik Dantę sujaudino. Jai kūrinius rašė Čekijos kelionėje aptartas Jan Neruda, Džoakinas Rosinis ir net pats Piotras Čaikovskis.
Diena persirita į antrąją pusę. Aviacijos muziejų ir Ramštaino istoriją praleidžiame. Žinau ką ten nusivešiu, kai kita kartą svečiuosiuosi Italijoje, o dabar sukame link penktos mažiausios valstybės pasaulyje.