Daiktai sukrauti, pasai kišenėse, o šepetukus pamiršome – bet juk atostogos be nuotykių kaip sriuba be druskos! Skrendame apžiūrėti šalies, kurioje žmonės „Taip” sako purtydami galvas, o „Ne” – linkčiodami. Jei kada nors sakėte, kad moterų nesuprasti, pabandykite susikalbėti Bulgarijoje!
Čia gyveno Baba Vanga su savo paranormaliomis galiomis (veiksmingesnėmis nei bet koks šiuolaikinis horoskopas), gimė Kirkorovas su dar paranormalesnėmis (viena jų – gebėjimas išversti skūrą), o ir šiaip keistų nutikimų čia netrūksta – vos prieš mėnesį dangus čia padovanojo paukštišką konfeti, kai pradėjo lyti pastipusiais sparnuočiais.
Čia žmonės patys nieko neverčiami sugalvojo pasimatuoti komunizmą, o slėniuose tvyro lengvas rožių aromatas. Ir tai gali priminti tualetinį oro gaiviklį, tačiau neapsigaukite: Bulgarija yra didžiausia rožių aliejaus gamintoja pasaulyje – jų vienas lašas kainuoja kaip vidutiniškas kompiuteris! O kalbant apie brangius dalykus čia slypi ir seniausias aukso lobis pasaulyje, rastas Varnos nekropolyje – 6000 metų senumo papuošalai, kurių vertė šiandien tikriausiai prilygtų visam Bulgarijos BVP. Žmonės čia paprastai turi du vardus – oficialų ir mažybinį, kurį žino tik artimiausi draugai, o jogurtas čia – ne tik maisto produktas, bet nacionalinis pasididžiavimas, nes būtent bulgarų bakterijos Lactobacillus bulgaricus yra geriausios pasaulyje. Gal todėl Rodopų kalnuose tiek daug šimtamečių, kurie ir šiandien gali išgerti taurelę rakijos.
Į Bulgariją atvykome su „lengvais” techniniais trukdžiais lėktuve. Vėlavome valandą ir į nakvynės vietą Somokove atvykome tik pirmą nakties.
Leidome sau ilgiau pamiegoti ir į kelią išsiruošėme tik 11 val. – juk atostogos, o ne kariuomenė! Miestelis skleidžia „sovietikus” kvapą, bet tiesą sakant, kitaip ir nesitikėjau.
Vieni pažįstami bulgarai nusistebėjo, kodėl nenakvojome Borovets, tačiau Borovets ne tik kad „sovietikus”, bet dar ir „superturistikus” – turistų tiek, kad vietiniai gyventojai ten patys jaučiasi kaip turistai. Aš geriau jaučiuosi tarp ramių gatvelių nei tarp devynaukščių viešbučių kompleksų.
Plius „Clock house” nakvynė labai gera – šimtas rankšluosčių ir patalų, tarsi būtume įsikraustę į tekstilės sandėlį. Virtuvė su kavavire, orkaite ir turbūt visais įmanomais virtuvės įrankiais – net pas mus namuose tiek nėra.
Pirmiausia nusprendėme išbandyti septynių Rilos ežerų regioną kalnuose. Užvažiavę pusę kelio į kalnus, užmatėme TIC (Turistų informacijos centrą). Nusprendėme užsukti ir gerai padarėme, nes pasirodo keltuvai iki septynių ežerų veikia tik savaitgaliais.
Ten dirbantis senukas su juokingais antakiais mums mielai papasakojo apie apylinkes ir pasiūlė aplankyti netoliese esantį krioklį. Bet pirma pasukome link UNESCO taško – Rilos vienuolyno.
Rilos vienuolynas – tai Bulgarijos Jeruzalė/Meka, sutraukianti marias turistinių autobusų. Vienuolynas pavadintas šv. Ivano garbei, gyvenusio netoliese esančiuose kalnuose. Ivanas matyt daug gero nuveikė, nes yra paskelbtas Bulgarijos globėju, o pats vienuolynas – Bulgarijos atgimimo simboliu.
Pats Rilos vienuolynas pastatytas X a., daug kartų sugriautas, apvogtas ir sudegintas, tačiau vis tiek iškildavęs. Didelį darbą padarė vienuoliai, kurių dėka vienuolynas tapo švietimo centru. Ligi šiol jame saugoma apie 16000 senovinių knygų.
Kiemo centre stovi Marijos gimimo cerkvė, kur saugomi dėdės Ivano palaikai ir dar ten kažkokio caro maro Boriso III širdis. Vienas pagrindinių akcentų – raižiniais puoštas ikonostasas. Pats ikonostasas nėra didelis, vos kelių eilių, tačiau ir cerkvė neperdidžiausia. Visgi pagrindiniai elementai tilpo: trejos durys, Marijos ir Jėzaus atvaizdai prie karališkųjų durų, arkangelai iš šonų, eilė šventųjų ir nukryžiuotasis virš visų. Kanonus atitinka, mūsų komisiją praėjo, judėjome toliau.
Pavažiavus keliu tolyn link kalnų, galima aplankyti ir olą, kur gyveno Ivanas. Čia pat galima pasitikrinti savo galimybes patekti į dangų, nes tik tyros širdies žmogus gali įžengti į Ivano urvą. Mums Ivanas „meh”, tad važiavome toliau nekantriai laukdami, kur gi tas kelias mus nuves.
Išlindome pievoje, pilnoje besiganančių arklių, kurie atrodė nustebę, tarsi būtume iškritę iš dangaus. Šokome iš mašinos pasižvalgyti aplink po, kaip vėliau sužinojome, Kirilo pievą. Nuo ten dvi valandos kelio iki kalnų ežero, tačiau niekas iš mūsų kompanijos tokiai avantiūrai nepasirašė – juk ne kalnų ožkos esame, o paprasti miesto žiurkėnai su GPS.
Et, labai norint galima ir iki septynių ežerų nukeliauti, vos 7 valandos kelio. Beje, jei užgaišote kalnuose, anokia čia bėda – Rilos vienuolyne 300 celių, o vienuolių vos keliasdešimt, todėl laisvosiose vietose priimami apsistoti pasauliečiai. Tik neieškokite „Wi-Fi” slaptažodžio, jie ten tiesiog meldžiasi už gerą ryšį.
Mes 7h neužtrukome, laiko dar į valias, tad nusprendėme pasinaudoti malonaus senuko iš kalnų patarimu ir aplankyti Ovčartsi krioklį. Google apie jį nieko nežinojo. Teko ieškoti pagalbos pas vietinius. Jie mums, blūdijantiems, greitai nurodė teisingą kryptį.
10 minučių keliuku aukštyn ir mes jau prie krioklio. Krioklys net savo legendą turi, ir nespėkite – joje nėra nei drakonų, nei princesių! Gyveno kartą vaikinas ir mergina, tačiau vienas turkų didikas sugalvojo, kad mergina bus jo. Mergina manė kitaip, tad pabėgo į kalnus ieškoti pagalbos pas savo mylimąjį, kuris ten ganė avis. Deja, turkai buvo greitesni ir ją pasivijo, tad jai nebeliko nieko kito, kaip tik šokti į upę. Vietiniai šį krioklį ligi šiol vadina merginos Goritza vardu.
Paskutinė stotelė šią dieną – maistas. Nusprendėme išbandyti restoraną už kampo, kurį nakvynės vietos šeimininkė rekomendavo. Oj kaip mes prisikimšom pilvus!
Vištienos sriuba tiršta, su mėsa ir gera sauja makaronų – tarsi močiutė būtų ruošusi žinodama, kad ateini po trijų dienų badavimo. Restorano firminiai patiekalai ne tik gerai atrodo, bet ir gerai valgosi. Firminė duona, avienos troškinys irgi nenusileidžia. Iš „Kaymakanova” kavinės namo vos vos parpuškavome, pilvelius masažuodami. Gerai, kad tik už kampo – ilgesnei kelionei būtų reikėję riedučių arba neštuvų.
Antrąją dieną kėlėmės anksčiau – kalnų oro paragavę, norėjome dar. Bažiavome užkariauti bulgariškų Rilos kalnų.
Pirma stotelė Borovets, iš kur mus keltuvas turėjo nuvežti link Musala – aukščiausios Bulgarijos viršukalnės (2925 m). Pavadinimas kilęs nuo „Mus Allach” (Alacho kalnas), kai dar Bulgarija buvo po osmanų sparnu. Senesnis šio kalno pavadinimas Tangra. Panašu, bulgarai nežinojo, kad mes atvykstame, ir niekas ten mūsų nelaukė – jokių raudonų kilimų, jokių fanfarų!
Trečias bandymas buvo sėkmingas. Palikę mašiną septynių ežerų papėdėje, sėdome į keltuvus. 18 BGN už kelionę į abi puses +5 BGN už mašinos įvažiavimą į rezervatą ir mes jau kylame medžių viršūnėmis.
Kuo aukščiau, tuo vaizdelis vis gerėja. Keltuvo gale mus jau pasitiko jūra violetinių krokų. Skubame žiūrėti ežerų, kuriuos, sako, priverkė viena milžinė, gedėjusi dėl savo mylimojo.
Jei apylinkėse pamatysite būrį žmonių baltais apsiaustais, neišsigąskite, tai ne kukluksklanas, tai dunovisti religijos atstovai, atėję pamedituoti į kalnus. „Dunovisti” žodis skamba kaip kažkas iš „Star Wars”, bet iš tiesų tai visai taiki religinė grupė. Netrukus ir mes pradėjome medituoti – stovėdami ant skardžio krašto.
Iš pradžių matosi tik vienas ežeras, kylant aukščiau išlenda antrasis ir t.t. – tarsi žaistum kompiuterinį žaidimą ir atrakintum vis naujus lygius. Galiausiai, užlipus ant aukščiausios viršukalnės, matosi visi septyni – įsivaizduokite, kad radote visus septynis „Dragon Ball” kamuolius, tik negalite iškviesti drakono, nes per šalta ištarti užkeikimą.
Kalnuose visuomet rasi užburiančių vaizdų. Vienas minusas, pridedantis ekstremalumo, kad kalnuose gegužės mėnesį ledynai vis dar tirpsta. Eini ledynu ir girdi tau po kojomis čiurlenant upeliukus. Žinoma, ir didžioji dalis takų žymėjimų po sniegu, tad būna vietų, kad tenka orientuotis, taip kaip sako nuojauta.
Sutikome žmonių, kurie dar papildomai prisideda azarto, į kalnus išėję su baltais miesto kedukais arba ofiso lakierkomis. Sklinda legendos, kad mūsų tądien sutiktas tailandietis vis dar klaidžioja kalnuose.
Į priekį ėjome su visais. Grįžimui pasirinkome alternatyvą, apžiūrint ežerus iš arčiau. Kelias ilgesnis, tačiau pasaka pietauti prie vieno iš ežerų kranto (berods tai buvo Okoto), kai aplink nei gyvos dvasios ir vienintelis garsas upeliukų čiurlenimas. Ir kaip galima kalnus iškeisti į gultus?
Šią dieną užbaigiame su kalnuose rinktų čiobrelių arbata, šonkauliais ir Eurovizija. Sakėme, jei laimės mūsiškė, atsidarysime degtinės butelį, kurį gavome dovanų iš namo šeimininkės. Bet net jei ir nepasiseks su Eurovizija, bent jau pasisekė su šia diena.