Vakar kalbėjome apie etruskus, šiandien atėjo metas osgotams. Oj, kaip aš bėgau iš istorijos pamokų mokykloje. Kalbos apie gotus, vizigotus ar osgotus man buvo tokios svetimos ir nesuprantamos. Slėpdavausi po suolu kiekvieną kartą mokytojai ieškant dienyne, kurį dabar prie lentos kviesti. Tačiau kai pradedi keliauti viskas tampa daug aktualiau. Taigi osgotai pasimakalavę po visą Europą tai Baltijos pakrantėje tai, tai Kryme tai prie Dunojaus nusėdo Italijos teritorijoje ir įkūrė Osgotų karalystę. Visam tam vadovavo Teodorikas Didysis, kuris kaip mūsų Vytautas apkrikštijo savo tautą. Vėliau tiesa religija pasirinko arijonizmo pakraipą, kuri atsisakė minties, kad Dievas yra trijuose asmenyse ir priartėjo prie musulmoniškų idėjų, kur skelbiama, kad Kristus tai tiesiog dar vienas pranašas. Kodėl aš kalbu apie osgotus? Ravena, kurioje mes šiandien lankomės buvo jų sostinė, o Teodorikas Didysis čia ir palaidotas. Jo mauzoliejų galima rasti netoli miesto centro.
Ravenoje mes randame palaidotą ir dar vieną nusipelniusį asmenį. Šis žmogus minimas Hanibale, Vaiduoklių medžiotojuose, HIMYM, Sopranuose ir net Ledynmetyje. Ramiai čia savo kriptoje ilsisi Dantė Aligjeris. Būtent Ravenoje jis ir baigė rašyti savo šedevrą, kurį pavadino paprastai „Komedija“. Komedija ne dėl to, kad juokinga, bet dėl to kad laimingai viskas baigėsi. O turbūt dėl to kaip viskas baigėsi kūrinys ilgainiui įgavo „Dieviškosios komedijos“ vardą.
Dantės gimtasis miestas Florencija. Deja dėl politinių kovų, dalinantis įtakos zonas, Dantei teismo buvo paskirta aukščiausia bausmė: jo turtas konfiskuotas, o pats turi būti sudegintas ant laužo. Dantei teko bėgti. Tiesa po poeto mirties Florencija pradėjo svarstymus, gal visgi reikėtų susigrąžinti kūną. Iniciatyvinė grupė net kietą kriptą jam pastatė ir laukė kada poetas bus sugrąžintas atgal. Bet Ravenos vienuoliai taip paprastai Dantės atiduoti net neketino ir išsiuntė į Florenciją tuščią karstą. Teko jam tyliai pabūti ir už užmūrytos sienos, baiminantis, kad kas vėl pirštų prie jo neprikištų. Kai aistros dėl jo pačio ir jo kūno nurimo, Ravena su Florencija pagaliau sutarė. Florencija 2008m. atšaukė Dantei paskelbtą nuosprendį (na geriau vėliau negu niekad) ir nuo šiol jo kapo žibintui siųs alyvą.
Dieviškoji komedija iš tiesų nuostabus kūrinys. Mano galva niekas taip gerai neaprašė pragaro. Ten pasiklydusią Dantės sielą po devynis pragaro ratus vedžiojo Virgilijus. Kiekvienam ten patekusiam nusidėjėliui skirtas ratas pagal gyvenimo nuopelnus. Pats pikčiausias devintasis ratas skirtas išdavikams, o to rato centre įkalintas didžiausias išdavikas Šėtonas, išdavęs patį Dievą. Šetono nasruose už savo nuodėmės atsiima tokie išdavikai kaip Judas ir Brutas. Pragaro skyriuje minima ir pati Ravena, bei dar keletas taškų Italijoje, kuriuos tikiuosi pavyks aplankyti šios kelionės metu. Pagoniui Virgilijui į rojų patekti uždrausta ir tęsti kelionės jis nebegali, tad rojuje Dantę vedžioja jo gyvenimo meilė Beatričė Portinari ir nuveda iki pačios Dievo apvaizdos. Atsiprašau už spoilerius. Ši meilės istorija labai panaši į Petrarkos. Dantė Beatričę buvo matęs vos keletą kartų savo gyvenime, tačiau to pakako skirti jai praktiškai visą savo kūrybą. Beje nebūtina žinoti poeto darbus, kad kalbėtume kaip Dantė kalbėjo. Daugelis mūsų kuo puikiausiai žino pasakymą „vendetta allegra“ – saldus kerštas. Šis pasakymas priskiriamas jam, nors gan keista, kad toks teisingas ir doras žmogus kaip Dantė būtų užsiiminėjęs nešvariais žaidimais. Sklinda legendos, kad jis niekada nemeluodavo. Kai jis jau slapstėsi nuo įstatymo, jį sustabdė kareiviai ir paklausė ar nematęs Dantės. Nuo atsakymo priklausė gyvens jis ar ne. Dantė atsakė „Kai aš ėjau šiuo keliu, jis manęs nepralenkė“.
Dantės kapas įsitaisęs netoli pranciškonų vienuolyno, kuris turi mielą vidinį kiemelį. Deja vienuolynas uždarytas, tad kiemeliu pasidžiaugėme tik iš už grotų. Įkišome nosis ir į dar kelis šventorius. Ravena įtraukta į UNESCO. Tiksliau aštuoni viduramžiais statyti krikščioniški statiniai apjungti į vieną bendrą UNESCO paveldą. Viena jų Šv. Apolinaro bazilika (Basilica di Sant’Apollinare Nuovo), kurią kaip arijų šventovę pastatė jau minėtas Teodorikas Didysis. Čia buvo ir jo rūmai. Tik truputį vėliau bazilika perėjo į standartinių krikščionių rankas. Antrasis mus sudominęs šventorius buvo Šv. Vitalijaus bazilika (Basilica di San Vitale). Kaip ne kaip Šv. Vitalijus buvo nukankintas šiame mieste ir paskelbtas miesto globėju. Laikoma, kad šią baziliką puošia gražiausios to periodo mozaikos, o ir pati bazilika ne šiaip sau, bet aštuonkampė. Beje mozaikų pabarstyta visame mieste. Ne veltui jis vadinamas mozaikų miestu. Tad nepamirškite dairytis ir jis jus būtinai nustebins.