Praha

Kitos dienos rytą pajudėjome kažkur ten, kur Praha. Klijuojamės kelių vinjetę ir į trasą. Pirmas sustojimas pramankštinti kojas – smiltainio uolos Hruba skala. Parkavimas prie pat Hruba skala pilaitės, žinoma, mokamas. Tačiau galima numesti mašiną 200m iki pagrindinių vietų arba bandyti laimę prie Adomo lovos. Džiaugėmės, kad ir vėl pabuvome ankstyvaisiais turistais. Daug galvos skausmo nebuvo.

Pirma nuvinguriavome iki „Pelės urvelio“, tada keletas biblijinių motyvų kaip „Adomo lova“ ir „Marijos apžvalgos aikštelė“. Nuo jos horizonte matėsi Česky raj pažiba Troskų pilis. Iš pilies belikę du bokštai. Ant žemesnės kalvos stovi bokštas pavadinimu Baba, ant aukštesnės – Panna (mergelė). Beje trosky čekiškai reiškia griuvėsius. Tikrasis pilies pavadinimas senai pamestas.

Besigrožint uolų smailėmis pastebėjome kad uolose kur ne kur sukabinti alpinizmo žiedai. Nors kaip kabarotis ant tokios trupančios uolienos mums liko paslaptis. Vis tikrinome ar nerasime kur granito, tačiau veltui. Alpinizmo tema mus lengvai nepaliko ir toliau, nes po Marijos apžvalgos aikštelės pasukome prie atminimo sienos kalnuose žuvusiems Čekijos alpinistams. Lietuvos alpinistai irgi turi ko gedėti. Taip jau susiklostė, kad Artūras Bazys man nebe šiaip vardas. Trumpa maldelė ir už jį prie šios sienos.

Negalėjome praleisti Vežak ežerioko. Matant, kaip vaikai šokinėja nuo uolų į vandenį, ėmė mažas pavydas, tačiau planuose rimtas reikalas – pamėginti įkišti nosį į miestelį, kurio pavadinimas dabartinėmis aplinkybėmis skamba ironiškai. Lekiam žiūrėti kaip laikosi Boži Dar.

Slaptas karinis Boži Dar miestelis tapo namais tūkstančiams rusų kareivių. Tai buvo gerai suplanuotas ir gerai įgyvendintas karinis projektas. Apylinkėse mažai kas nutuokė, kad jų pašonėje savo gyvenimus gyvena toks tuntas žmonių. Miestelis buvo visiškai izoliuotas. Gyventojai palikdavo teritoriją tik oro transportu. Miestelis buvo tikra kapsulė. Tarybų sąjungos produktai parduotuvėse, tik miestelį aprūpinanti elektros jėgainė, savi dirbami laukai ir žemės ūkis, net atskira kanalizacija, kad apylinkių gyventojai nieko neįtartų apie šio projekto mastus. Mažoji Rusija Čekijos širdyje.

Teritorija buvo gerai saugoma. Manoma, kad ten buvo laikomos karinės galvutės. 1991m. miestelis buvo pilnai apleistas. Iš čia išvyko 4339 mašinos, 1313 tankų, šimtai vagonų su amunicija, 1135 statybinių medžiagų vagonai ir kaip gi be 22071 kareivių. Šiuo metu miestelis baigiamas sulyginti su žeme. Belikę keli gyvenamieji namai ir oro uostas su lėktuvų angarais. Namai bus pilnai nugriauti. Kabo skelbimai, kad parduodamas gruzas. Čia jo dideli kalnai, jei kam reikia. O oro uostas dar kažkiek pagyvens.

Matėm, kad angaruose dabar vietiniai savo kukurūznikus laiko. Pašmirinėti po griuvėsius nepavyko. Visgi Čekija turi daug apleistų gamyklų, po kurias būtų smagu palandžioti. Daug jų matėme kalnuose. Manau čia idėja kaip Čekija galėtų mane nustebinti per kitą kelionę. Tiesa kalbant apie nustebinimus. Po praėjusios keliones maniau, kad Prahą po kaulelį išnarsčiau, kad neliko nieko, kas galėtų nustebinti. Kaip aš klydau. Šios kelionės atradimas ir slaptasis deimančiukas – David Černy.

Turbūt prieš kokius 10m., kaip dabar atsimenu, žiūrėjau reportažą kaip Briuselyje atidengta skulptūra, kurioje vaizduojamos Europos sąjungos šalys. Švedija buvo supakuota į IKEA kartoninę dėžę, Rumunija tai vienas didelis Drakulos atrakcionų parkas, Kipras perkirstas per pusę, UK tuščia vieta, o Lietuva pavaizduota kaip trys ant rytų sienos sysiojantys berniukai. Man patiko šios meninės įžvalgos, kviečiančios diskusijai. Ko tuomet nežinojau yra tai, kad šią mozaiką sukūrė David Černy ir jis yra mylimas Prahos menininkas. Ko dar nežinojau, kad aš mačiau ir keletą kitų jo skulptūrų. Ką dabar tikrai žinau, kad aš pasistengsiu pamatyti dar daugiau jo kūrinių.

Ai dar ant kelio link Prahos pasitaikė Humprecht medžioklės pilis. Kaip visada prie pat pilaitės tenka susimokėti turisto mokestį, o tiksliau už parkavimą arba galima pasistatyti 500m toliau ir prasivaikščioti. Pakilimas iki balkono kainuoja 20CZK. Beje su parkavimu atsargiai. Yra vietų kur priima tik grynais, tad vien ant kortelės neišgyvensi.

Atvykę į Prahą griebėm 24h viešojo transporto bilietą. Jis kainuoja 4EUR. Anksti ryte naudojomės proga palandžioti po pagrindines Prahos vietas kol nesusirinko žmonių jūra. Metro mus paleido prie Rodulfonium. Jei bus blogas oras, įkišim nosį ir ten. Galerija turi visai smagių ekspozicijų. Karlovo tiltas turbūt niekada nemiega. 8 ryto jau buvo gausu turistų, o turistus ant tilto gano tokios skulptūros kaip Kristus, Marija, Jonas krikštytojas, Ona, Kirilas su Metodijumi ir žinoma kiekvienas save gerbiantis turistas turi paliesti šv. Jono Nepomuko skulptūrą. Ją čiupinėjau kai čia buvau atvykusi dar būdama šeštokė, tad šį kartą nusprendžiau pačiupinėti ką nors kitą. Tarkim daugiau alaus bokalų. Beje prie Jono Nepomuko mes dar sugrįšime.

Žinoma toks svarbus lankytinas objektas kaip Karlovo tiltas nelieka be legendų. Negaliu nepasidžiaugti skaičiukų magija. Tiltas karaliaus įsakymu buvo pradėtas statyti 1357 liepos 9d. 5:31 (135797531). Vienintelis dalykas verčiantis raukytis kodėl tais laikais naudojo „retarded” datos formatą? Bučiau aš karalienė, tiltas būtų pradėtas statyti rugsėjo 7-tąją.

Praha garsėja savo nuostabia architektūra. Pagrindinėje aikštėje sukiojosi keletas jaunavedžių porelių (garantuoju, kad jaunosios dėl šių geresnių kadrų turėjo keltis kokią 5 ryto) bei saujelė turistų iš rytų Azijos. Ant devintos valandos astronominio laikrodžio pasirodymo susirinko nemaža gauja. Ir šį kartą man buvo smagiau stebėti ne patį laikrodį, o žmonių reakcijas po pasirodymo: „Ką jau viskas?!“ klausinėjo jie vienas kito po tų 20sek pasirodymo.

Nors šiaip laikrodis tikrai turi ką apie save papasakoti. Šis protingas laikrodis rodo net ir senąjį Čekijos laiką arba kitaip Bohemijos karalystės laiką (čia tie keisti hieroglifai išoriniame laikrodžio rate). Legendos byloja, kad laikrodžio kūrėjui buvo išbadytos akys, kad jis antro tokio nesukurtų. Reiks pasidomėti, kaip lygiai toks pats atsidūrė Seule. Laikrodis turi ir kitų paslapčių. Per neperseniausiai atliktus restauracijos darbus buvo aptiktos papildomos figūrėlės, kurio slėpėsi už laikrodžio fasado. Dar buvo pastebėta, kad šv. Tomo figurėlė yra sunkesne nei kitos. Peršvietus ją rentgenu rasta dėžutė su rašteliu iš praeities.

Kitas mano kelionės kaprizas pasivažinėti eskalatoriniu liftu. Tai nuolat ratu judantis liftas be durų. Kabinai atvažiavus tu į ją įšoki, o kai reikia iššoki. Pasiekus viršutinį aukštą, kabina pradeda judėti vertikaliai, o tu pasijauti kaip siaubo kambaryje: tamsu, ankšta, o smegenims sunku persiorientuoti kodėl liftas važiuoja į šoną. Tikras disneilendas. Kadangi liftas nuolat juda, jis sunaudoja daug elektros energijos, tad nėra labai efektyvus. Visgi Prahoje jų dar gan daug išlikę. Šie liftai vadinami paternoster liftais. Nes jų konstrukcija ir judėjimas primena rožančiaus karoliukus, o pirma malda iš rožančiaus yra „Tėve mūsų“ t. y. „Pater noster“ Vienas tokių liftų yra Lucerna rūmuose. Deja pažaisti nepavyko. Atsimušėm į duris. Beliko tik pasibraižyti apie stiklą ir liūdnai painkšti, kad tikslas kone ranka pasiekiamas.

Per atstumą pastebėję judančias lifto kabinas pasukome į pagrindinę Lucernos salę. Aikštėje netoli Lucernos rūmų išdidžiai ant žirgo joja šv. Vaclovas. David Černy nusprendė truputį pajuokauti ir Lucernos salėje Vaclovą pasodino ant apversto arklio. Myliu šitą menininką.

Trumpas sustojimas pranciškonų sode, dar trumpesnis prie kubizmo stiliaus lempos, o tada dar vienas David Černy žaisliukas – Kafkos galva.

Kaip žinia būnant Prahoje nuo Kafkos nepabėgsi. Jei nepastebėjai Kafkos bareljefo ant namo kur jis gimė, tai tikrai matei šalia astronominio laikrodžio gražiai išpaišytą namą. Ten taip pat Kafka gyveno, o kas gi praleis „Sysiojantį fontaną“ Kafkos muziejuje. Beje tas fontanas taip pat David darbas. Nuolat besikeičianti Kafkos galva aliuzija į jo garsiausią kūrinį „Metamorfozė“. Panaši galva stovi JAV. Tos skulptūros pavadinimas „Metalmorfozė“

Sutikit „Metamorfozė“ šyžovas kūrinys. Tačiau tada pradedi krapštyti paviršių ir iš to trumpo kūrinėlio galima daug malkų priskaldyti. Pats Kafka turėjo despotą tėvą ir tai labai atsispindi jo kūriniuose jei ne tiesiogiai per tėvo amplua tai per kažkokią aukštesnę valdžią, kuri bando paminti Kafkos personažus. Ir kai tėvas/teisėjas/biurokratija už tave dėlioja kaip tau gyventi, nenuostabu kad vieną rytą atsikeli ir pasijauti menkas kaip tarakonas, kuri verta tik batu užminti. Va taip ir skleidžiasi puokštė emocijų „Metamorfozėje“.

Įdienojus centre būti darėsi vis sunkiau. 30min užsukimas į muziejų dėl kurio iki šiol svaigsta tiek Jovita tiek Valdas tiek Marcelinas. Aš tikėjausi kažko labiau nuoseklesnio ir labiau struktūrizuoto. O gal tai tiesiog per dideli lūkesčiai, pasiklausius pasakojimų. Vidurdienį jau praktiškai alkūnėmis teko brautis per gatves. Norėjau surasti perduotuvę, kurioje pardavinėjamo vinilinės plokštelės. Čekija didžiausia šios produkcijos gamintoja, būtų buvęs puikus suvenyras, tačiau nuo tokio žmonių tunto mano kantrybė ėjo į pabaigą. Turbūt kas dešimtas gatvėje einantis žmogus dėvėjo Metallica marškinėlius. Buvo aišku kur mes juos šį vakarą pamatysime. Mano turimais duomenimis į koncertą suvažiavo netoli 90k žmogeliukų. Miestas tam intensyviai ruošėsi. Viešasis transportas šiandien važinės iki pat pirmos nakties.

Nusprendėm truputį pabėgti iš pačio centro. Metro mus paleido Vyšehrad stotelėje. Perimetru apėjome visą Vyšehrad pilį (išvertus pažodžiui – aukštutinė pilis), pasigrožėjome Prahos panorama. Metas valgyti. Vėl į metro. Prie garsiojo čekiško alaus Staropramen daryklos susiradome anties restoraną „Potrefena husa“. Buvo gera šiek tiek atsipūsti, nes termometrai jau buvo sušokę iki 30 laipsnių.

Po pietų šokome į tramvajų aplankyti memorialą komunizmo aukoms atminti. Čia viena už kitos sustatytos žmogaus figūros ir kiekviena tolimesnė vis daugiau sudilusi, kaip priminimas, kad komunizmas ilgainiui suėsdavo žmogų. Netoli memorialo yra funikulierius į Petrin kalvą, tačiau mes atsitrenkėme į ilga laukiančiųjų eilę. Vadinasi kitą kartą. Vėl šokom į tramvajų ir pasiekėme Prahos pilies papėdę. Tik išlipus mus pasitiko šv. Mikalojaus bažnyčia, kurios bokštas gūdžiais komunizmo laikais buvo naudojamas sekti Amerikos, Jugoslavijos ir Vokietijos ambasadas. Pakilimas į bokštą, kur atsiveria miesto panorama (ir ambasados) 100CZK. Bažnyčios pašonėje stovi maro kolona. Tokių kolonų galima prisižiūrėti daug per visą Čekiją. Viena tokių net įtraukta į UNESCO dar mums pasitaikys kelyje. Žinant faktą, kad šiuo metu kone visi čekai save įvardija ateistais, kyla natūralus klausimas, ką jie veikia su visomis tomis bažnyčiomis ir šventųjų atvaizdais? Tiesa likusi dalis, o tiksliau kažkur apie 20K save priskiria džedajų judėjimui. Man patinka šita liaudis.

Už bažnyčios – Nerudova gatvė garsi savo namais. Namų numeracija į Prahą atėjo XVIIIa. Iki to laiko namai buvo žymimi ženklais ir Nerudova gatvė yra labai geras to pavyzdys. Taip kaip Vroclave žaidėm nykštukų žaidimą taip čia pradėjom žaisti surask namo pavadinimą. Trys smuikai, Raudonasis liūtas, Žaliasis omaras, Gulbė ir žinoma Dvi saulės, kur gyveno pats gatvės pavadinimo kaltininkas Jan Neruda. Beje vienas čilietis poetas pasiskolino šitą pavardę kaip savo pseudonimą. Čekiškai neraukiu, tačiau šitas ispaniškas iš už anapus Atlanto gražus:

NO TE QUIERO sino porque te quiero

y de quererte a no quererte llego

y de esperarte cuando no te espero

pasa mi corazón del frío al fuego.

Te quiero sólo porque a ti te quiero,

te odio sin fin, y odiándote te ruego,

y la medida de mi amor viajero

es no verte y amarte como un ciego.

Tal vez consumirá la luz de enero,

su rayo cruel, mi corazón entero,

robándome la llave del sosiego.

En esta historia sólo yo me muero

y moriré de amor porque te quiero,

porque te quiero, amor, a sangre y fuego.

Pablo Neruda

Užpuškavę į pilį ir vėl atsitrenkėme į ilgą laukiančiųjų eilę. Kad jus kur, Metallica fanai. Supratome, kad nieko nebus, metas dingti iš centro ir pradėti apšilimą prieš koncertą. Tam pasitarnavo raudonoji metro linija. Pats koncertas vyko Letnany oro uoste. Per apšilimą pasišnekučiavome su baltarusių grupele. Jie bilietų neturėjo, tačiau traukė ten pat kur ir mes. Iš kažkur juos pasiekė kalbos, kad koncerto įmanoma klausytis ir už tvoros. Tą jie ir mėgins šį vakarą išbandyti. Pavydžiai žiūrėjome kaip jie kemšasi kuprines gaiviųjų gėrimų. Mums juk įsinešti nebus galima. Nusprendėm, kad mes būtinai šitą informaciją patikrinsim. Reikia tik paieškoti teisingo atlikėjo ir vėl atlėkti iki nuostabiosios Prahos. O šį kartą penki lietuviai ir dar keletas metalheadų pasileido plaukus taip kaip priklauso. Buvo super pašėlti su tokia minia. I have faded to black…

Kitą rytą paskyrėme Prahos apylinkėms. Dar iš mokyklos kelionės prisimenu kiek žmonių susirenka prie Karlštejn pilies, tad pirmu taikymu patraukėme ten, kol dar visi turistai akių neprasikrapštė. O ten per 20m niekas nepasikeitė. Tas pats vingiuojantis takelis link pilies į kalną, tie patys atsiminimuose likę pagrindiniai vartai. Tik va mamai anuomet pirkto medelio neradau. Parkavimas pilies papėdėje, žinoma, mokamas – 60CZK už dieną. Mes mašiną palikome prie geležinkelio stoties. Beje nuo tos pačios geležinkelio stoties pavažiavus kalnu į viršų galima apžiūrėti Karlštejn pilį iš tolėliau.

Netoli pilies galima aplankyti didyjį Amerikos karjerą. Dar viena filmų kūrimo vieta. Jei norisi trumpo sustojimo, prisiparkavus sukite į dešinę. Nusileidus keliuku žemyn yra tunelis, kuris leistų pasiekti karjero dugną, deja jis su visam uždarytas. Jei norisi labiau patyrinėti apylinkes, sukite į kairę. Keliuku reikia mažumėle paėjėti, nes karjero kraštai aptverti ir priėjimas draudžiamas dėl čia nuolat nutinkančių nelaimių. Tas pats keliukas nuves ir iki Meksikos karjero, o už jo dar yra ir Kanados karjeras. Taip pat netoliese galima rasti ir mažąjį Amerikos karjerą. Internetas rašo, kad jie sujungti tuneliais. Tai buvo patogu tais laikais, kai čia vyko kasybos darbai. Dabar šiuos tunelius gali pasiekti tik labai užsispyrę nelegalai tyrinėtojai. Beje drėgnesnę dieną, kuri pasitaikė mums, teks pabristi per purvus. Avalynę reikia rinktis atitinkamai. Mano kalnų batai taip moliu aplipo, kad net sunku koją buvo pakelti.

Trumpas sustojimas Kutna Hora dar kartą prisiminti kaip atrodo kaulų bažnyčia ir mynėm atgal į Prahą. Šį kartą nakvojome studentų bendrabutyje. Kai studijavau turėjau prabangą išvengti studentiškųjų gyvenimo subtilybių barake. Dabar išpuolė galimybė bent vieną naktį pajusiu savo kailiu, kas tai per jausmas. Bendri, tik užuolaidėlėmis atskirti, dušai, bendri tualetai ir prausyklos, atsilupę tapetai. Ech studentiška romantika… Vietiniams tarakonams prigrasinę, kad kol mūsų nebus nesugraužtų paskutinių kojinių, išlėkėm į vakarėjantį miestą atsisveikinti su Praha.

Po penktos pilies teritorijoje esanti Auksinė gatvelė tampa nemokama. Man tinka. Už kelis paspalvintus nykštukinius namus mokėti pinigus kažkaip nesinori. Vienas Bohemijos karalius buvo taip užsivedęs mintimi iš geležies gaminti auksą, kad sukvietė visus jam žinomus alchemikus gyventi į tą gatvelę. Legenda pasakoja, kad vienam jų pavyko atskleisti šią paslaptį. Va todėl ši gatvelė ir vadinama auksine.

Prie pat pilies įsikūręs restoranas Kuchyn. Jo vizitinė kortelė, kad niekada nežinai ką čia atėjęs valgysi. Pasiimi lėkštę, nueini į virtuvę, pakilnoji puodų dangčius ir vietoje nusprendi ką krautis. Todėl vieta ir vadinasi „Virtuvė“. Aš taupiausi alaus degustacijai, bet būtinai išbandysiu šį restoraną atvykusi čia kitą kartą.

Nudardėję Nerudova gatve žemyn, pasukome siauriausios Prahos gatvėlės link. Pakeliui užlipome į Karlovo tilto bokštą pasimėgauti vakarėjančia Praha, o tada sukome link Kafkos muziejaus. Siauriausia Prahos gatvelė turi šviesoforą, nes joje niekaip neprasilenksi. Net dvi mano sudėjimo sunkiai prasispraustų. Tada trumpas atsipūtimas Kafkos muziejuje ant suoliukų, vertinant dar vieną David darbą, o tada sukome link Kampa.

Legendos pasakoja, kad vietinis malūnininkas sudarė su velniu sandorį, kad girnos nuolat suktųsi. Kažkaip čia Baltaragio malūnu pakvipo. Velnias pasitaikė uolus, savo darbą atliko gerai. Jo garbei net upelį pavadino. Tai ne mes nedėkingi lietuviai, velniui kuprą už gerus darbus atvanojome. O už kampo mūsų laukė Lenono siena. Pirmas grafiti čia buvo paliktas tą dieną, kai NYC buvo nušautas John Lennon ir nuo to laiko piešinių už taiką vis daugėjo. Senais laikais tai buvo maištas prieš buvusią santvarką, bet net ir žlugus komunizmui ji neprarado aktualumo. Ši siena gyva, ji nuolat keičiasi. Pirmasis piešinys jau senai pradingęs po dažų sluoksniu. Šiandien šią sieną puošia #freeHK užrašai. Žmonės nėra abejingi tam kas dedasi Azijoje. Skaičiau, kad panaši Lenono siena jau kyla ir pačiame Honkonge. Spardykite užpakalius, vaikai. Pora spyrių ir už Tibetą pridėkite.

Jau pradėjo temti. 5min sustojimas prie jau paskutinio David darbo „Kūdikiai“, dar 5min prie geltonųjų pingvinų ir jau rezgėm planus kuriame kabake pabaigti vakarą. Laimėjo netoli mano darbovietės esanti užeiga Kulaťák . Patikrinta ne vieną sykį, gera, rekomenduoju. Tuščius alaus bokalus pilnais čia keičia greičiau nei ištari „Na zdravi“.