Rakijos butelis nepradarytas. Panašu, Eurovizijos nelaimėjome. Kraunamės daiktus ir iš kalnų mausime į Bulgarijos vidurį. Autostrada, kuri veda iki Plovdiv, pavadinta Trakijos vardu. Puiki įžanga, nes Plovdiv – buvusi Trakijos sostinė. Trakai (ne, ne mūsų pilis) pirmą kartą minimi Ilijadoje kaip Trojos sąjungininkai, tad kalbame apie labai senus laikus. Tokius senus, kad Plovdiv datuojamas vienu seniausių miestų pasaulyje. Tačiau apie jį šiek tiek vėliau. Pirma nusprendėme apsukti Plovdiv apylinkes ir nors šiek tiek užgriebti Rodopi kalnų grožį.
Visai netoli miesto yra UNESCO objektas – Bačkovo vienuolynas. Kelias iki jo iš tiesų gražus, tad nenuostabu, kad šiuose kalnuose slepiasi daug grožybių. Vien mano referatas priskaičiavo 11 punktų, o rinkau tik pačius pačiausius. Važiuodama galvojau, kad vienuolynas bus jaukesnis nei Rila, tačiau turistų ten radome net daugiau. Faktas, kad buvo sekmadienis, irgi prisidėjo prie didelio žmonių skaičiaus. Nieko nepadarysi, teko brautis pro prekystalius.
Bačkovo vienuolynas visus pasitinka su labai senu sekvojos medžiu ir dar senesne istorija. Vienuolyną XI a. įkūrė gruzinų vienuoliai, kažkaip čia atkakę su Bizantijos kariuomene. Deja, toliau už sekvojos nėra taip gražu. Kieme pilna armatūros, mūro, akmenų blokų. Užtaikėme ant remonto.
Labai norint pasimėgauti kalnais, keliukas iš vienuolyno jus gali nuvesti iki Aseno tvirtovės. Mes pasinaudojome mašinos privalumais ir iki pat viršaus užkilome ratų pagalba. Parkavimas viršūnėje vos 1,5 BGN.
Pati Aseno tvirtovės vieta strategiškai parinkta labai gerai. Iš trijų pusių jos niekaip nepaimsi – nebent būtum Spidermenas ar turėtum labai, labai ilgas kopėčias. Vieta tokia gera, kad jos privalumais naudojosi ir trakai, ir romėnai, ir bizantiečiai, ir kryžiuočiai, ir bulgarai, ir osmanai. Ir visi jie šioje vietoje paliko dalį savęs, savo kultūros. XII a. cerkvė man susivartojo daug smagiau nei Rila ar Bačkovas. Žinoma, viskas priklauso nuo to, ko kas ieško. Apie panoramą net neverta kalbėti. Griuvėsiai kalnų ir tarpeklių fone man pats tas.
Diena ritosi jau į antrą pusę, tad pasukome link Plovdiv. Nusimetę daiktus „Plovdiv apartments”, iškišome nosis į miesto centrą. Mūsų tikslas – Rahat Tepe restoranas. Šios vietos arkliukas – didelės troškinių porcijos, miesto panorama ir kačiukų murkimas pašonėje. Rekomenduojame – jei kada gyvenime pajusite, kad trūksta laimės, troškinys su kačiukų murkimu yra geriausias receptas.
Pasistiprinę skuodėm iki miesto rotušės. Už 10 min prasideda ekskursija po miestą. Čia mes susipažinome su gidu Danial. Ekskursijos visada prasideda taip pačiai. Pirma susipažinimo žaidimas, tada trumpas saugos instruktažas ir Bulgarijos istorijos pamoka įžangai. Perbėgome per visus amžius nuo 4000 m. pr. Kr. iki dabar – greitesni už laiko mašiną! Prisiminėme žymiausią traką – Spartaką (Orfėją Dani kažkodėl pamiršo paminėti) ir judėjome kitos stotelės link.
Vilniuje mes turime Rožytę, o Plovdiv turėjo Milo – šiek tiek pačiuožusį keistuolį valkatėlę, kuris visada trindavosi vis toje pačioje vietoje. Žmonės, pamatę Milo, nudžiugdavo, nes laikydavo tai sėkmės ženklu, o moteris jis džiugindavo dar labiau. Sakoma, ne viena jį kviesdavosi pas save vakarienės su pusryčiais. Panašu, Milo mokėjo palikti įspūdį.
Įspūdis buvo toks stiprus, kad jam net statula pastatyta. Sakoma, patrynus Milo kelnes ar kepurę, gausi sėkmės visai dienai, o pašnibždėjus Milo savo norą, jis išsipildys. Va toks va tas Plovdiv talismanas – Milo.
Paėjus tolyn pagrindine pėsčiųjų gatve, radome romėnų stadiono liekanas, o netoliese ir maketą, kaip jis kažkada atrodė. Atkastas vos prieš 50 metų, ir spėju, didžioji dalis jo sunaikinta, nes panašu, centro gyventojų požiūris panašus kaip Lietuvoje: jei bekasinėdamas savo rūsį randi kažką įdomaus, sunaikink kaip galima greičiau, kol paveldosaugininkai neužuodė. „Ar čia marmurinė romėnų kolona? Ne, čia tik labai senas vamzdis, ponas inspektoriau!”
Geriausia, kas gali nutikti – tavo suplanuotos statybos sustos labai ilgam; blogiausia – tu prarasi savo namus. Tiesa, kai kurie savininkai į tai pasižiūrėjo kūrybiškiau. Tarkim, H&M rūsyje galima apžiūrėti stadiono gabaliuką: ir pasišopini, ir pasikultūrini. Dviejų zuikių nušovimas vienu šūviu – prekybos centro marketingo direktorius tikrai gavo premiją už šią strategiją.
Tokių stadionų visoje Bizantijos imperijoje buvo gal 11, ir čia vykdavo tiek gladiatorių kovos, tiek kvadrigų – romėniškų vežimų – lenktynės, tiek laukinių gyvūnų pasirodymai. Panem et circenses – duonos ir žaidimų.
Gynybinė siena čia pat už nugaros, su ja viskas aišku, tačiau akveduko žymių nematyti. Taip yra todėl, kad akveduko konstrukcijos buvo panaudotos netoliese stovinčiai mečetei statyti, kuri originaliai buvo cerkvė. Viduramžių IKEA – išardyk vieną pastatą ir susirink kitą! Tai puikiai iliustruoja, kokios karinės jėgos žygiavo per Bulgariją. Pirmiausia čia ilgai ir ramiai gyveno trakai, tada atėjo makedonai (pervadinę miestą į Filipopolis, Aleksandro tėvo garbei), po jų užsuko romėnai, vėliau bulgarai su Asparuchu priešakyje, o bulgarus nukariavo Osmanų imperija. Miestas tapo istorijos švediškų stalo bufetu.
Osmanų palikimo Plovdiv’e yra ir daugiau. Vienas pavyzdžių – Kapana rajonas. Kapana reiškia spąstus. Kažkada čia buvo artimųjų rytų stiliaus turgus. Manau, daugelis žinote, koks jausmas būna apsilankius arabų turguje. Tavęs lengvai nepaleis – bandysi nusipirkti vieną suvenyrą, o išeisi su penkiais kilimais, prieskonių kolekcija ir sultono chalatu. Va tau ir spąstai.
Turgaus gatvės buvo pavadintos pagal amatininkų profesijas: auksakalių, batsiuvių gatvės. Didieji prekybininkai ant buvusios Trakijos sostinės sienų pasistatė įspūdingus namus, kurie ligi šiol puošia senamiestį. Sakoma, vienas prekybininkas namuose turėjo fontaną, kuriame vietoj paprasto vandens tekėjo rožių vanduo.
Išskirtinė senamiesčio namelių detalė – antrasis aukštas platesnis nei pirmas. Taip buvo daroma norint išvengti mokesčių. Turto mokestis tais laikais buvo mokamas už pirmo aukšto plotą, tad jis visada būdavo kuklesnis, o štai jau antras aukštas išsiplėsdavo kone dvigubai.
Keičiantis valdžiai, prekybininkai buvo išvaryti iš savo namų, ir galiausiai visas turtas perėjo į valstybės rankas. Viename gražiausių tokio tipo namų dabar veikia etnografijos muziejus, o norėdama atgaivinti Kapana rajoną, valstybė atidavinėjo namus menininkams.
Praėję jau mūsų lankytą Rahat tepe restoraną užlipome ant kalvos, kur vietiniai su alumi rankose nuleidinėjo saulę. Metas paskaičiuoti. Kažkada seniai, dar romėnų laikais, Plovdiv vadinosi Trimontium, kas reiškia „trys kalvos”. Dabartinis Plovdiv herbas – tai septynios kalvos Argentinos vėliavos fone. Žmonės kalba, kad miestas, kaip ir Roma, pastatytas ant septynių kalvų. Deja, vienos kalvos nebeliko, vietoj jos dabar stovi prekybcentris. Mielieji, teks persipiešti herbą!!! Šešios kalvos ir „Mall of Plovdiv” – ne taip romantiškai skamba.
Dani pasakojo, kad geriausia panorama nuo Aliošos kalvos – ten, kur stovi kareivio statula.
Paskutinė turo stotelė – antikinis romėnų teatras. Netoli jo stovi atminimas vienam Bulgarijos muzikantui, kuris nepagailėdavo kandaus žodžio ant komunistinės valdžios. Istorija pasakoja, kad jam bevaikštant Sofijos gatvėmis, prie jo priėjo žmogus ir paklausė, kur mieste rasti cirką. Jis parodė į komunistų partijos būstinę. Pokštininkas buvo greitai supakuotas ir išsiųstas į stovyklą padirbėti, ten jis ir užsilenkė. Bulgarija gal ir nebuvo po tarybų sąjungos sparnu, tačiau jai irgi teko paragauti visų komunistinių smagumų.
Bet grįžkime į kultūringesnius laikus, kažkur 2000 metų atgal, kai Ia. buvo pastatytas romėnų amfiteatras. Tiesa, IV a. jis sugriuvo ir ilgą laiką prabuvo po žeme. Tik XX a. antroje pusėje žmogelis savo sode nusprendė pakasėti giliau – tikriausiai planavo įsirengti baseiną ar iškasti rūsį vyno kolekcijai, o rado visą romėnų amfiteatrą.
Žmogelis pasitaikė sąžiningas. Už sąžiningumą jis ir jo kaimynai buvo iškeldinti iš centro – dar vienas įrodymas, kad dorybė ne visada atlyginama čia ir dabar. Amfiteatras buvo atkastas, kaip dėlionė sudėliotas atgal ir ligi šiol funkcionuojantis. Sakoma, čia labai gera akustika – jei pašnibždi „sveiki” pirmoje eilėje, paskutinėje girdisi „LABAS!”.
Nors vieta talpina vos kelis tūkstančius žiūrovų, čia pagroti atvažiuoja pasaulinio garso grupės kaip „Placebo”, „Apocalyptica”, „2Cellos”, o birželį čia lankysis Stingas.
Romėnų forumą ir dainuojančius, šokančius bei kavą verdančius fontanus teks palikti kitam kartui – juk reikia turėti priežastį sugrįžti!