Mūsų taikiklyje šiandien Piza miestelis. Su keletu stotelių judame link jo. Lukos miestelio simbolis yra Guinigi bokštas. Gal ne tiek aukštas (45m) kiek išskirtinis tuo, jog ant jo viršaus auga medžiai. Jei norima pasivaikščioti šių medžių paunksmėje, teks susimokėti 5eur.
Po bokšto patraukiame prie Palazzo Pfanner ir jo sodo. Jaukus ir palyginus su Boboli mažas sodas sužavėjo net Holivudo prodiuserius, nes šį sodą galima išvysti filme „Damos portretas” su Nikole Kidman, John Malkovič ir Christian Bale. Sunku patikėti, jog tai alaus darykla. Baltos klasikinės skulptūros ir povai man niekaip nesiderina su bravoru.
Atėjo metas super popsinei lankytinai vietai. 20min kelio ir mes jau parkuojamės Pisos miestelyje. Pisos bokštas, o tiksliau varpinė turi beveik 4 laipsnių pasvirimą. Kas mano galva tikrai nėra juokinga. Abu Dabyje yra statinys kuris pasviręs 18 laipsnių, tačiau, jis tyčia taip buvo projektuotas, o va Pisos projektuotojai šito tikrai nebuvo planavę (viskas per tuos livorniečius, naktimis vogusius iš pamatų akmenis!).
Bokštas pradėjo svirti jau XIIa. Situacija dar pablogėjo XIVa., kai statinys buvo pabaigtas. 1990m pasvirimas pasiekė 5,5 laipsnius. Tada italai sušuko: Mamma Mia! Kaip mes iš turistų pinigus viliosim, kai bokštas nugrius. Susisėmė vyrai. Uždarė bokštą ir pradėjo jo rekonstrukcijas. Pirmiausia nurinko varpus, kad palengvintų konstrukciją. Nurinko ir aplinkinius namus, jei visgi kartais bokštas imtų ir nugriūtų. Tada suinkaravo sienas, išvežė baisinį kalną žemių, kad sutvirtintų nestabilų bokšto pagrindą. 2001m bokštas vėl buvo atidarytas. Protingi kurmiai paskaičiavo, kad šito pakaks kokiai 300-tams metų. UNESCO paveldas išsaugotas. Ironiška tai, kad nestabilus pagrindas, pasmerkęs bokštą vis daugiau svirti buvo ir jo gelbėtojas. Šią vietą krėtė keturi žemės drebėjimai. Aplinkiniai pastatai subyrėjo, o bokštas stovėjo, na tiksliau sviro kaip sviręs. Netvirtas pagrindas sugėrė vibracijas.
Parkavimą Pisoje savaitgalį gavome nemokamai. Čia gerai. Prie bokšto net ir nesezono metu tuntas žmonių. Vieni kojomis kiti rankomis vis bando ramstyti tą vargšą bokštą. Na, kad tik padėtų. O man labiausiai patiko šis užrašas:
Atskiros pastraipos be abejo nusipelno Pisoje gyvenęs Galileo. Galileo di Vincenzo Bonaulti de Galilei laikomas visokių protingų mokslų pradininku ir tėvu. Jis mėtė skirtingo svorio kamuolius nuo Pisos bokšto, taip pagrįsdamas hipotezę, kad kūnų pagreitis nepriklauso nuo jų masės. Jis teleskopo pagalba įsitikino, kad Mėnulio paviršius nėra lygus, Venera kaip ir mūsų palydovas turi fazes, apžiūrėjo Jupiterio palydovus, Saturno žiedus bei Saulės dėmes. Ištyrinėjęs Keplerio supernovą, padarė išvadą, kad visata kintantis objektas. Tai buvo paskutinė plika akimi matyta supernova, antroji planuojama po poros metų, tad ruoškitės. Be visa ko mūsų šaunuolis mokslininkas gavo per nosį, kai paantrino Kopernikui, jog žemė sukasi aplink Saulę. Inkviziciją tai stipriai sutrigerino. Buvo apšauktas begėdžiu eretiku ir užrakintas namuose, kad neplatintų toliau šios kvailystės. Visgi jei ne Mahometas pas kalną, tai kalnas pas Mahometą. Pas mokslininką ėmė plaukti jo tyrimais besižavintys asmenys. Jis ir toliau uoliai dirbo ir tyliai po nosimi šnibždėjo: Eppur si muove (o vis dėl to ji sukasi). Praėjus vos 359 metams po Galileo mirties, bažnyčia nusprendė, kad mažumėle pasikarščiavo ir atsiprašė.
Aš vis dar negaliu atsispirti itališkiems ledams, tad nepagailiu 4,5 eur ir išragaujam keturis itališkus skonius. Vienas jų, žinoma, pistacinis. Taip taip, aš labai nuspėjama. Na paskutinė kvaila fotkė su ledais ir bokštu, atsisveikinme su Stebuklų aikšte (Piazza dei Miracoli) ir raukiam šitą reikalą.
Prieš nakvynės vietą dar aplankome Viaredžo (Viareggio) paplūdimį. Jei būtume čia atvykę dienos metu, būtume sudalyvavę ne ką prastesniame karnavale nei tas, kuris vyksta Venecijoje. Čia iš papier-mache kuriamos didžiulės platformos paradui, vaizduojančios ir dažnai pašiepiančios šių dienų aktualijas.
Pasiklausome kaip ošia Ligūrijos jūra. Dabar jau oficialiai skersai Italijos pervažiavome. Nuo Po deltos ir Adrijos jūros iki Viaredžo ir Ligūrijos jūros.
Beje, miestelis, kuriame nakvojame irgi turi kuo didžiuotis. Netoli jo įsikūrusios marmuro kasyklos. Kararos marmuras vienas brangiausių pasaulyje. Tai įvertino net pats Mikelandželas, važiuodavęs čia rinktis pačių geriausių luitų savo darbams. Kad ir kaip bebūtų gaila, laikas mus pradeda spausti, tad reikia prasimėtyti objektus iš mūsų sąrašo. Po Apuanų kalnus su kasyklomis ir Toskanos – Emilijos apeninus būtinai pasikarstysiu kitą kartą.
Dieną užbaigiu su grupe iš Pisos: The Zen Circus – Nati per subire