Po ilgų klajonių mes ir vėl Phukete. Jau po truputį pradedam įkirtinėti vietinę kainodarą. Iš oro uosto iki Phuket miesto uosto suderėjom už 400THB. Tačiau ta pati kainodara trenkė atgal skuduru per veidą, kai atvykome plaukti iki Phi Phi salos. Phuket -> Phi Phi 600THB, pirmyn atgal 1000THB, bet nuvykus į salą Phi Phi -> Phuket 350THB. Taip gaunasi, kad perkant bilietus tik į vieną pusę gaunasi pigiau. Ir kodėl iš salos kone dvigubai pigiau? Palankesni vėjai? Taip ir palikom krapštydami galvas.
Ko Phi Phi – tai salynas Andamanų jūroje, susidedantis iš šešių salų, iš kurių tik Ko Phi Phi Don apgyvendinta.
Dvi valandos kelio ir mes jau plaukiame pro Holivudo apdainuotas salas. Čia gi pats di Caprio pliuškenosi Maya įlankoje, kol buvo sukamas filmas „The beach”. Nors po filmavimo įlanka patyrė ekologinę žalą dėl pakrantės modifikavimo, dabar ji atsigavusi ir traukia turistus iš viso pasaulio. Filmas nieko gero, bet vat vietiniai vaizdai super. Nebuvom nusprendę kiek naktų čia praleisim. Susižvalgėme ir be didelių debatų ilginam nakvynę čia maksimaliai. Apšniukštinėsim visus kampus.
Išlipus dar teko susimokėti 20TBH ekologijos mokestį, nors nelabai supratau už ką. Bevaikščiodama miesto paplūdimiu pririnkau pilna sauja stiklo šukių. Nepalygisi su Singapūru, kur traktoriukas periodiškai smėlį pravalo. Žodžiu kažkam į kišenę 40 batų nusėdo. Tikėkimės tai padarė žmogų laimingesniu, o mes be batų miesto paplūdimiuose nevaikščiosim. Turiu galvoje batų ant kojų.
O vat pinigų batų panašu prireiks. Iš karto pasijuto, kad esame saloje. Bankoke makdako ledai 10batų, čia jau 30batų. Pradėjome šukuoti apylinkes, ieškodami paslėptų perliukų. Gerai, kad pats miestelis pereinamas per 20min pėsčiomis, tad lengva buvo šukuoti. Vieną tokių perliukų radome kone miestelio centre. Vietiniai žvejai suveža čia ką tik sugautos žuvies – raudonąją snaperį, tuną, barrakudą, o tetulytės pasirinktą žuvį čia pat pagrilina. 100batų už 800g žuvytę, na dar galima ryžių už 25batus ir gaunasi soti vakarienė dviems. Už 3EUR prisikertam visa šeima. Valgysime čia kasdien.
Saloje išbandėme du tolimesnius paplūdimius. Loh Moo Dee ar mums paprasčiau jį buvo vadinti tiesiog karvių paplūdimiu ir Long beach. Moo lankomas vienos dienos ekskursijų, tad iki popietės čia pilna laivelių. Infrastruktūros čia kaip ir nėra. Išlepino mus Singapūras. Didelį pliusą paplūdimys gauna kad krantas seklus, pats tas vaikams. Tuo tarpu Long beach daug daugiau vietos, nereikia stumdytis tarp laivelių. Long beach – beveik kilometro ilgio paplūdimys, garsėjantis koralų rifais ir snorkelingui puikiomis sąlygomis. Netoliese yra nakvynės kompleksas, tad po maudynių patylomis įsmukau į lauko tualetą – dušą jūros druskos nusiplauti. Išeini kaip kitas žmogus. Tiesa krantas gan greitai gilėja ir stipriau jaučiasi srovės. Tai tokie tie pliusai ir minusai.
Mes asmeniškai daug smagiau laiką praleidome Long beach. Tuo labiau kad vaizdelis jūroje daug romantiškiau nuteikia. Po kaire buriuojasi laiveliai prie ryklių lagūnos, po dešine Ko Phi Phi Lee, su žymiąją di Caprio įlanka. Per tas dienas taip ir nesiryžome iki ten paplaukti, nes vien už įplaukimą parkui tenka pakloti 400THB, žmonių ten marios, o mums norėjosi tiesiog mažo lopinėlio rojaus ir ramybės.
Apie tai kad šis rojus prieš 14m buvo nušluotas nuo žemės primena tik lentelės gatvėse: „Esant cunamio pavojui bėkite šia kryptimi”. 2004 m. gruodžio 26d. cunamis stipriai kirto kone visam Indijos vandenynui. Virš 200K žuvusių per 14 valstybių. Tame tarpe ir Tailandas. Ko Phi Phi Don saloje žuvo apie 2000 žmonių, buvo sunaikinta 70% pastatų. Miestelis buvo pilnai nušluotas. Šiuo metu gyvenimas vėl verda. Ir vėl laiveliai plukdina turistus ar gaudo žuvis, restoranai kvepia thai maistu, o naktimis paplūdimuose rengiami mėnesienos vakarėliai (Moon party). O mums metas krautis daiktus. Grįžtame į Europą.
Tailandas tiesa mūsų paprastai neišleido. Atplaukę atgal į Phuket, vairuotojo paprašėm, kad nuvežtų kur nors pasishopinti. Spėčiau vairuotojas pagalvojo, kad mums neprošal kvepalus įsigyti. Taip mes atsidūrėme visiškoje blogio irštvoje – duty free. Ir tam kad gautum leidimą čia taškytis pinigais, turi pateikti savo pasą, nakvynės duomenis, skrydžio bilietą, paaukoti nekaltą mergelę ir pasirašyti krauju. Kai sandėris su šėtonu baigtas, patenki į stebuklų salę, kur mano kvepalai kainuoja 100EUR kol aš juos normaliame pasaulyje perku už 40EUR. Stebuklas tame, kad visi kaip pamišę kraunasi pilnus maišus, nes pigu.
Kai išlipau iš taksi ir supratau kur mane atvežė, net nupurtė. O kai priėjusi mergaičiukė paprašė mano paso, pasiunčiau ją tokiu tonu ir taip toli, kad ji dingo greičiau nei prie mūsų prisistatė. Visgi ramiai išdėstyti argumentai įkalbėjo mane šiek tiek nuleisti garą:
- Mes miesto pakraštyje ir vėl šaudytis taksą tingisi abiems
- Čia nusipirkus bonbonkių ir parodžius čekį, mus nemokamai nuveš iki oro uosto
na ką, vadinasi metas lauktuvėms…