Keliamės ankstėliau, nes lankysime itin turistiškas vietas, tad norime suspėti nors kažkiek minios aplenkti. Pirmoji vieta Pafos esantys Karalių kapai (2,5eur). Pavadinimas šiek tiek klaidinantis, nes karalių čia nerasta, tik aukšto rango piliečiai. UNESCO globojamoje teritorijoje daug griuvėsių, patys pačiausi užvadinti labai kūrybingai: kapas nr 3 ir kapas nr 4. Siekiantys helenistinį laikotarpį šie kapai žavi savo dydžiu ir architektūriniais sprendimais. Iškalti iš akmens su daug požeminius labirintus primenančių kambarių, puošti dorėninėmis kolonomis ir freskomis jie primena kapus randamus Aleksandrijoje. Mirusieji buvo laidojami su gausiomis įkapėmis: keramikos, juvelyrikos dirbiniais. Tiesa čia prieš tikrus archeologus apsilankė Lara Kroft, po to dar apsilankė Luigi Palma di Cesnola, kuris priglaudė visas savo radybas po savo sparneliu, vėliau jos buvo perduotos Met muziejui.
Judame link Nea Pafos (4,5eur), karalystės minimos net Ilijadoje. Laikais, kuomet Kipras buvo Egipto dalimi, Nea Pafos tapo salos administracijos centru. Ilgainiui miestas užsiaugino raumenis ir net tapo salos sostine iki pat nelemtųjų žemės drebėjimų IVa. Miesto buvusią didybę iki šiol galima pajusti. Čia stovi odeonas, asklepeonas, agora, forumas ir daug prabangių vilų. Prabangiausia jų Dioniso namas. Jei Salamis žavi savo dydžiu, tai Nea Pafos stiprybė yra mozaikos. Dioniso viloje jos atsiskleidžia visu gražumu. Namas užima 2000 kv.m iš kurių 556 yra mozaikos. Mažų geometrinių figūrų ir spalvų pagalba išgaunamos sudėtingos kompozicijos ir net optinės apgaulės. Tada prisiminėme ant Kiko viršūnės esančias mozaikas, vaizduojančias šimtus šventųjų. Čia kaip lygintume penkiamečio darbą su profesionalo. Kiko mozaikos verkia kamputyje.
Kelionę po Nea Pafos baigiame prie 40-ties kolonų tvirtovės (Saranda Kolones). Naujesnis statinys, iškilęs XIIIa. Po Lusinjanų priežiūra ant anksčiau buvusios bizantiškos tvirtovės. Ir pačiai pabaigai apie amuletą rastą Jogailos universiteto studentų 2011m. Amuletas kurtas Ia. ant kurio surašytas palindromas (sakinys skaitomas taip pat iš abiejų pusių kaip „Sedėk užu kėdės“). Tai dar kartą liudiją apie aukštą kultūros išsivystymo lygį. Lenkiame galvas visiems prisidėjusiems. Buvo smagu bent truputėlį prisiliesti prie buvusios didybės.
Išlindę iš Nea Pafos supratome kad gerai padarėme , jog atvykome anksti, nes dabar mašinų stovėjimo aikštelė buvo pilnutėlė. Nusprendėme dar nebėgti iš Pafos centro. Buvo pats laikas pusryčiams, tad sugriuvome į artimiausią kavinukę. Po tiek vaikščiojimo buvome labai alkani, tad į trasą ėjo ledai, grietinėlė ir sūrio tortas, o viską užgėriau pasiflorų kokteiliu. Pornstar(t) pusryčiai. Užsikūrę nuo cukraus kiekio, galėjome judėti toliau. Kam norisi daugiau griuvėsių gali aplankyti romėnišką teatrą ir katakombas, esančias kitoje gatvės pusėje nei Nea Pafos griuvėsių teritorija.
Atėjo metas pakalbėti apie dar vieną istorinę asmenybę. Ričardas Liūtaširdis. Tas pats Ričardas iš Robino Hudo, tas pats Ričardas, kuris Anglijoje per savo 10 metų karaliavimo laikotarpį buvo tiek pat kiek aš buvau nėščia per savo gyvenimą. Ričardas į Kiprą atvyko per savo trečiąjį kryžiaus žygį, kuomet audra juo užklupo prie salos krantų. Pareikalavo audiencijos pas tuo metu valdžiusį karalių. Karalius užrietė nosį, tai Ričardas užkariavo visą salą. Nosių prieš jį niekas neries. Turėjo kitų reikalų Ričardas Liūtaširdis. Kaip ir savosios Anglijos, jam nerūpėjo valdyti, jam smagiau buvo užkariauti. Tad ilgai ir čia neužsibuvo, perdavė salos kontrolę Tamplierių ordinui.
Vienas iš tokių perduotų miestelių vadinosi Foinikas (Phoinikas arba Finike). Miestelis pastatytas 1192m. ir buvo kaip administracinis centras Tamplierių laikais. Miestelis išliko jų valdžioje iki pat Tamplierių ordino išformavimo. Foinikas buvo geroje strateginėje vietoje: tupėjo aukštai virš vandens ir vienintelis priėjimas buvo palei upę. Šilkaverpių verslas sparčiai išpopuliarėjo kaime ir kilstelėjo miestelio gerovę gerokokai. Foinikas tarnavo kaip enklava turkiškos kilmės kipriečiams, tačiau 1974m. gyventojai pabėgo dėl vykusių neramumų. Nuo 1975m. čia jau niekas nebegyveno. Tokį apleistą kaimą mes ir radome. Tiesa iki jo reikėjo įdomesniais keliais pavažiuoti ir kirsti keletą brastų. Lietingu periodu ten be keturių varomų niekaip.