Pasakojimas apie du miestus. Šiandien netradicinė diena. Važiuojame pažiūrėti kaip gyvena padalintoji Nikosija, kur Graikijos ir Turkijos kipriečiai, armėnai bei maronitai bando sugyventi viename katile. Prisiminsime dienas, kai tas sugyvenimas ne itin sekėsi ir nutiko didysis tautų kraustymasis. Panašiai kaip Indijos – Pakistano, tik šiek tiek mažesniais masteliais. Bet dingusių ar žuvusių asmenų istorijos ne mažiau skaudesnės. Paliksime mašiną, pėsčiomis kirsime valstybių sieną, kuri kaip ir neegzistuoja ir palyginsime abi jos puses.
Bet pirma reikia Nikosija pasiekti. Trumpa penkminutė Lympia miestelyje prie vaivorykštės laiptų, antra stotelė prie apleisto kaimo Agios Sozomenos. Kai kraštuose dar karaliavo venecijiečiai, miestelis augo ir plėtėsi. Atsirado venecijietiško stiliaus sienos bei kiti gynybiniai įtvirtinimai. Tokia mažytė Nikosija. Deja ilgainiui miestelis nunyko ir iš visų pastatų beliko tik mokykla, koplytėlė oloje ir apgriuvusi bažnyčia, kurios bizantinės arkos dramatiškai kontrastuoja su aplinkinėmis pievomis.
Debesys piktai kabo virš mūsų galvų, šokam atgal į ratus ir mauname pasigrožėti Nikosija arba Lefkosija kaip ją vadina vietiniai arba Ledra iš ankstesnių laikų. Parkavimas senamiestyje 3eur dienai ir 3eur nakčiai. Pirma leidžiame sau pasiklysti senamiesčio gatvelių labirinte, kur kadaise 300 metų karaliavo Lusinjanai, o tada patraukiame į 47m aukščio Shacolas bokštą. Panoramos apžiūra 2,5eur. Panoramos pagalba greitai atmetame Selimiye mečetę, nes ji šiuo metu apdengta pastoliais. Ši anksčiau buvusi katedra buvo karalių karūnavimo vieta.
Prieš kertant sieną labai maga pasivaikščioti pasieniu ir nors akies krašteliu pamatyti kas per 50 metų nutiko su niekieno žeme. Jausmas labai įdomus. Dešinėje pusėje gėlėmis išpuošti namai, o kairėje statinėmis ir koncertinomis užbarikaduoti pravažiavimai su ženklais nefotografuoti. Čia jauki kavinukė su miegančiu katinu ir turistu, geriančiu frappe, o visai už kampo apleisti namai, mečetės ir net automobiliai. Viskas sustoję laike.
Beje kalbant apie automobilius. Na tuos, kurie važiuoja. Tiksliau Nikosijos eismo sąlygas. O dar tiksliau tą chaosą, kuris vadinasi Nikosijos gatvių tinklu. Nežinau ar tai buvo piko metas ar eismas čia visada toks, tačiau greičiau galima pervažiuoti visą Kipro salą, nei jos sostinę. Vietomis gali pasijausti kaip Mario Kart žaidime. Taip kad prisisegame diržus ir kantrybės visiems.
Paliekame pietinę dalį. Mums labai smalsu pažiūrėti kaip gyvena šiaurinė. Turbūt pats žymiausias taškas, kurį turi turkiškoji Nikosija yra karavansarajus pavadinimu Büyük Han. Jis mieste ne vienintelis, bet pats gražiausias. Savo gyvenimo dienas Büyük Han pradėjo kaip kukli pakelės užeiga prekeiviams. Pirmame aukšte buvo prekiaujama, o antrame aukšte poilsio kambariai. Įėjimas suprojektuotas taip, kad praeitų kupranugaris, nors jie patys po prekių iškrovimo ilsėdavosi už Büyük Han sienų. Nakties metu vartai užrakinami ir patekimas vidun galimas tik pro dureles vadinamas „adatos skylute“.
Tokias adatos skylutės sprendimus galima rasti ir aplinkinėse valstybėse. Turbūt žinomiausia jų yra Jeruzalėje. Ir jei visgi labai labai norisi su visu kupranugariu pralįsti pro adatos skylutę, teks nukrauti visas prekes, kupranugarį paklupdytį, staktas sviestu ištepti ir va tada gal ir pavyks jį pragrūsti vidun. Kiemelio centre maža mečetė, kuri priduoda dar daugiau šarmo šitam prekybiniam kiemeliui. Šiomis dienomis šis žavingas kiemelis traukte traukia visus turistus it balandžius prie batono trupinių maišelio. Kumarcılar Han prekybinis kiemelis šiek tiek ramesnė alternatyva.
Griebiame savo naujus ratus iš Sun rent a car kontoros. Beje jei siena kirsti galima tik su ID kortele, tai mašinos be paso nepasiimsi. Geresnių variantų nuomai neradome. Pas juos būtina nuomotis bent trims dienoms. Yra dar Pacific, bet jie labiau Kirenijos regione veikia. Beje degalų kainos mus maloniai pradžiugino. Seniai mokėjau eurą už litrą degalų. Taip kad spaudžiame pedalą, prisiklijuojame prie Hondos sėdynių ir į trasą po šiaurinį Kiprą.