Įrašas Edvardo Muncho dienoraštyje:
„Ėjau keliu su dviem draugais – leidosi saulė – dangus staiga pasidarė raudonas – pajutau melancholijos alsavimą – begalinis klyksmas per gamtą“
Ir manau jau nutuokiate apie ką dabar kalbėsiu. Tai žinoma, kad apie pirmasias emo žanro užuomazgas.
Po kraujo raudonumo dangumi ant tilto stovi kančios perkreipta žmogysta. Ji labiau primena kaukolę, be bruožų, nei tikrą žmogų, nuasmenintą. Šis paveikslas tai nerimo, pereinančio į baimę, simbolis. Tai tikrai ne peizažas, tai psichologinė būsena. Pagrindinė figūra plastiška kaip ir likęs peizažas, tik tvirtos figūros kaip tiltas ir du jo draugai reprezentuoja ryšį su realiu pasauliu. Tai tuo pačiu parodo ir atitolimą, kuomet draugai įsitraukę į pokalbį ir nuėję toliau nepastebi pagrindinio veikėjo ir aplinkos emocinio virsmo. Taip, aš kalbu apie garsiausią Muncho darbą “Šauksmas” (Skrik). Arba situaciją, kai pabundi 3 valandą nakties ir prisimeni, kad pamiršai išjungti orkaitę.
Paveiksle parašyta “Galėjo būti nutapytas tik pamišėlio”. Šis užrašas atsirado vėliau, kai kritikai pradėjo svarstyti ar Munchas yra sveiko proto. Tai buvo jam ganėtinai jautri tema. Munchas turėjo psichologinių demonų, tiek įgytų dėl besikeičiančių laikų tiek įgimtų. Jo tėvas sirgo depresija, o sesuo – šizofrenija. Van Gogas neperseniausiai buvo nutapęs Žvaigždėtąją naktį ir jo darbai bei jo paties tragiška istorija surezonavo Munchui. Tad nenuostabu, kad Muncho potėpiai turi panašumo su Van Gogu. Itin raudonas dangus galėjo būti įkvėptas Krakatoa ugnikalnio išsiveržimo 1883, kas padovanojo Europai ypatingai raudonus saulėlydžius. O Munchas mums padovanojo keturis Šauksmo variantus, kurie šiais laikais kainuoja galybę pinigų (matyt vieno klyksmo neužteko visai emocijai ištransliuoti). Kiti du labai panašūs paveikslai tai Neviltis ir Nerimas. Ta pati scena, tik pagrindiniai veikėjai skiriasi.
Edvardo Muncho vila, esanti šalia Havlystparken, tai vieta, kurioje galima pajusti menininko dvasią. Čia išsaugotas autentiškas to meto interjeras, įskaitant Muncho baldus ir asmeninius daiktus. Galite net pamatyti jo molbertą ir kitus tapybos reikmenis.
Munchas šį namą nusipirko 1897 metais. Jam tuomet buvo 34 metai. Tai nebuvo Muncho pagrindinė rezidencija, o veikiau vasarnamis. Jis čia praleisdavo vasaras nuo 1889 iki 1940 metų. Būtent šioje viloje ir jos apylinkėse Munchas sukūrė kai kuriuos iš savo žymiausių darbų, įskaitant „Šokį ant kranto” (1899–1900).
Tą dieną, kai atvykome prie Muncho vilos, gamta gal ir neklykė, bet šėlo iš širdies. Paveikslų verta audra Muncho stiliumi. Bet kaip ten sakoma? Norvegijoje nėra blogo oro, tik netinkama apranga ir per mažai entuziazmo!
Visos aplink esančios parkavimo aikštelės mokamos. Pakeliui link vilos sutikome gidą su grupele, kurie irgi judėjo link vilos. Gidas pažadėjo, kad jei palauksime jo prie vilos, jis mus į vidų įleis. Tačiau linkstantys medžiai virš galvų paskubino mūsų viešnagę. Turbūt reikia pasidžiaugti, kad grįžus į parkavimo aikštelę, neradome medžio, gulinčio ant mašinos stogo. Gulintis medis mus pasigavo jau platesniame kelyje, kur jau turėjome alternatyvų kaip jį apvažiuoti.
Bijausi, kad jei būtume prie vilos užtrukę ilgėliau, mums nebūtų taip pasisekę ir būtų tekę nakvoti prie vėjų šiaušiamos Muncho vilos pakrantės. Ir būtume praleidę tokią nurautą nakvynę, kurią turėjome paskutinę naktį Norvegijoje. Privažiavimas iki jos taip pat nurautas, nes bildi siauru miško keliuku ir nėra net menkiausio šanso prasilenkti, jei pasigausi kažką priešpriešais. Pati vieta atrodo kaip vietinė kemperistų komuna. A lia Woodstock’as, tik su daugiau norvegų ir mažiau narkotikų. Krantas prie ežero sutvarkytas, yra WC, net yra sukaltos terasos. Vieną jų mes ir pasiskolinome. Matosi, kad keletas atvykusių čia gyvena visa vasarą. Panorėjome ir mes taip pagyventi. Tokia chill vieta. O miškai pilni grybų. Tokio voveraičių tilto, kokį radome tuose miškuose aš nebuvau mačiusi.
Paskutinį kartą pasipildome vandens bakus ir šiam kartui užverčiame Norvegijos puslapį, tačiau mes tikrai čia grįšime. Buvome per daug pietuose, kad sužinotume kas tokia ta vidurnakčio saulė, bet tikrosios nakties turėdavome vos kelias valandas, kas leido mėgautis Norvegija pilnu pajėgumu. Visgi turime nebaigtų reikalų dar bent dviems kelionėms.
