Dvylikos valandų skrydis, dvi valandos TSA eilėse, pasų tikrinimas, pirštų antspaudų skanavimas ir – voilà – aš vėl Jungtinėse Valstijose. Praveriu LAX duris ir mane apkabina Los Andželas – kartu su dūmais, karščiu, vėjo gūsiu nuo taksi stovėjimo aikštelės ir chaotišku triukšmu iš visų pusių. Mano kojos pagaliau paliečia svajingosios vakarinės JAV pakrantės žemę. Galvoje – Pet Shop Boys „Go West“. Juokinga ir banalu. Gal todėl, kad Vakarai visada žadėjo kažką didingo, o gal tiesiog dėl to, kad mano smegenys po skrydžio dar nebuvo pilnai įsijungusios.
Los Andželas arba El Pueblo de Nuestra Señora la Reina de los Ángeles arba tiesiog LA yra antras pagal dydį miestas JAV, talpinantis beveik 4milijonus gyventojų. Įkurtas 1781m. Iš pradžių tai buvo nedidelė gyvenvietė, kuri augo kaip ant mielių, kai atrado naftą ir atėjo geležinkelis. O tada atėjo kinas, ir viskas, „nuėjo į Holivudą“. Taip šis miestas iš kuklaus pueblo išaugo į megalopolį, kuris dabar driekiasi nuo Ramiojo vandenyno krantų iki kalnų papėdės. Čia susipynė ispanų kolonistų palikimas, meksikiečių kultūra, amerikiečių svajonės ir šimtų tautybių imigrantų vilčių kokteilis.
Pažintis su šiuo kraštu prasidėjo labai seniai, kai dar po stalais bėgiojau. Prisimenu vakarus, kai su mama skubėdavome namo, nes tuoj rodys „Santa Barbarą” ir aš vėl varvinsiu seilę dėl Meisono. „Santa Barbara” pasibaigė, po jos raudonais šortais po paplūdimį pradėjo lakstyti Bičas Makenonas (pun intended) – raumenų ir dramų fabrikas su raudonais šortais, kurie šakte šaukė: „Aš esu Kalifornija!“. Tada supratau, kad Kalifornija – tai ne tik vieta, kur šviečia saulė, bet ir kur televizijos kūrėjai sugeba pardavinėti svajas kaip karštus pyragėlius. Tada netikėtai stuktelėjo paauglystė ir gyvenau vidurinės mokyklos veikėjų dramomis – tų, kurie galėjo pasigirti tuo, jog jų namai turi vieną kiečiausių pašto kodų pasaulyje: 90210. Beverly Hills – vietovė, kur net šunys vaikšto su dizainerių antkakliais, kur didžiausia drama yra ta, kad tėtis ir vėl pamiršo pervesti pinigų į kortelę.
Ir tada į sceną išėjo Kiedžių Antanukas (tas iš RHCP koncertavęs tik su kojine ant savo rabarbaro), užtraukė „Californication“ ir tą Kalifornijos svajonę iš glamūro viršukalnių nuleido žemyn – ten, kur viskas smirda nuo smogo, kur saulė ne visada maloni, o palmės meta ilgus, liūdnus šešėlius. Ir vis tiek, žinote ką? Ji tebėra viliojanti. Tarsi blogas ex’as, kurį prisimeni su pykčiu, bet vis tiek seki Instagram’e.
Kaip pabėgti iš LAX: instrukcija išgyvenimui
Trumpai tariant: arba atiduodi inkstą, arba susitaikai su tuo, kad kelionė iki viešbučio gali būti savotiškas mini nuotykis. Išjudėti iš LAX galima keliais būdais.
1. Brangiai, pasinaudojant Uber arba Lyft paslaugomis Čia viskas paprasta: atidarai aplikaciją, pamatai kainą, kurią normaliai mokėtum už savaitės maistą, ir susitaikai su tuo, kad patogumas kainuoja. Vairuotojas paprastai būna arba per daug kalbantis, arba per daug tylintis – trečio varianto nėra. Arba jei norisi pašiurpinti mamas namuose, galima pasiimti Waymo. Už 50-70 dolerių nuvažiuosi ten, kur reikia, bet piniginė paskui verkia tyliai kamputyje.
2. Vidutiniškai brangiai pasigaunant Flyaway autobusą (12,75 USD žmogui). Jo stotelės patogiai išdėliotos prie atvykimo zonų. Ieškokite mėlynų kolonų. Šie autobusai važiuoja tiesiai iki Union Station, o nuo ten jau galima griebti metro, vietinį ar tarpmiestinį autobusą – priklausomai nuo to, kur gyvenimas (ar Google Maps) nuves.
3. Ekonomiškai, naudojantis viešuoju transportu. Mūsų vizito metu LAX metro stotelė buvo dar tik įrenginėjama. Ją planuojama atidaryti už kelių savaičių. Tam kad pasiektume metro mums reikėjo pasinaudoti nemokamu oro uosto autobusiuku, kuris priveža iki stotelės, o tada sumokėjus 1,75USD (plius 2USD už metro kortelės išdavimą) judėti link nakvynės vietos. Kortelė atrodo kaip iš 90-ųjų, bet veikia.
Nakvynės strategija: kaip nepakliūti į bėdą
Nakvynę tyčia rinkau netoli metro stotelės, nes Los Andželas pėsčiomis– tai kaip bandymas valgyti sriubą šakute. Naudotis autobusų paslaugomis pabijojau, nes Los Andželo kamščiai yra tokie siaubingi, kad net vietiniai jais grasina vaikams. Čia net ir autobusai stovi kamščiuose ir kontempliuoja gyvenimo prasmę kartu su tavimi. Piko valandomis nuo 7 -10 ir 15 – 19 geriau planuotis kitas veiklas, nei važiavimą. Tad metro buvo vienintelė sveiko proto (ir biudžeto) parinktis.
Kita aplinkybė, nulėmusi nakvynės lokaciją, buvo rajonas. Va taip aš atsidūriau Little Tokyo rajone, vieta, kur Los Andželas nusimeta Holivudo kaukę ir tampa kiek mažiau paviršutiniškas. Čia rasite rameną, japoniškas kepyklėles, švelniai melancholišką estetiką, o sushi barai kaimynauja su meksikietiškais užkandinėmis – tik Los Andželas gali pasiūlyti tokį kulturų kokteilį.
Nesiveliant į detales, galima sakyti, kad Los Andželas yra padalintas į šiaurės ir pietų dalis. Kalvotas šiaurės Los Andželas priklauso turtuoliams – ten net gatvės šviesesnės ir palmės gražiau nukarpytos, o pietų Los Andželas priklauso visiems kitiems, tiems kurie gyvena arčiau žemės. Kartais – pažodžiui. Ir tuomet horizonte pasirodo Skid Row…
Skid Row: vieta, kur svajonės eina mirti
Liūdnai pagarsėjusio Skid Row rajono legendas girdėjau nuo neatmenamų laikų, bet realybė viršijo lūkesčius. Šis rajonas – tai lyg kokia atskira valstija LA širdyje, kur gatvės virto atvirais bendrabučiais. Čia kvadratiniame kilometre gyvena apie 5000 benamių. Palapinės, kartono nameliai ir improvizuoti prieglobsčiai tęsiasi kvartalas po kvartalo. Ten naktį vaikščioti nerekomenduočiau net su visu policijos eskortu.
Skid Row gimė dar XX amžiaus pradžioje, kai čia buvo geležinkelio darbininkų kvartalas, o pavadinimas kilo nuo „skid road” – kelio, kuriuo vilko miško rąstus. Dabar čia velka tik sulaužytas viltis. Ironija ta, kad už kelių kvartalų kyšo dangoraižiai, kuriuose vienas penthouse kainuoja daugiau nei visos Skid Row socialinės programos per metus.
Tai tarsi gyva distopija, kur kiekvienas prašalaitis primena, kad amerikietiška svajonė yra kaip lošimas Las Vegase: daug triukšmo, daug svajonių, daug šviesų, ir labai mažai laimėtojų. Šioje teritorijoje verda savas gyvenimas – čia yra kirpyklų, maisto dalinimo punktų, net meno iniciatyvų. Bet kartu – ir priklausomybių kamuojamų žmonių, smurto, policijos reidų.
Benamystės epidemija: kai American dream virsta košmaru
LA benamių problema – tai ne tik statistika, bet tikra socialinė katastrofa. Mieste gyvena per 75 000 benamių – beveik visas Panevėžys. Tai didžiausia benamių koncentracija JAV, ir skaičiai tik auga. Klimatas čia, žinoma, daug malonesnis nei Detroite ar Čikagoje, tad žmonės traukia čia kaip į pažadėtąjį kraštą, bet dažnai atranda tik pažadėtąsias problemas.
Viena benamystės priežasčių LA – neįperkamas būstas, kur vidutinės nuomos kaina vieno kambario butui siekia apie 2000 dolerių per mėnesį. Daugelis gyvena mašinose, palapinėse, tiesiog gatvėje ant šaligatvių. Net ir tie, kurie dirba. Los Andželas – vieta, kur gali būti barista rytą, DJ vakarą, Uber vairuotojas naktį, ir vis tiek miegoti furgone.
Miesto valdžios bandymai spręsti problemą primena mėginimus užgesinti miško gaisrą puodeliu vandens. Stato laikinus prieglobsčius, kurie užsipildo per parą, skiria milijonus dolerių programoms, kurių pinigai ištripsta taip greitai kaip ledai saulėje. O tuo metu kiekviename kvartale matai mažus palapinių miestelius, kurie dygsta kaip grybai po lietaus.
Šie kontrastai ir sudaro tikrąjį Los Andželo veidą – čia Holivudo žvaigždės gyvena už aukštų vartų, o už kelių kilometrų žmonės kovoja dėl vietos po tiltu. Angelų mieste, pasirodo, ne visi angelai turi sparnus, o kai kurie netgi neturi stogo.
Los Andželas žada viską: šlovę, pinigus, gražų orą ir galimybę sutikti Leonardo DiCaprio kavos eilėje. Kartu jis grasina paversti tave statistika, kuri baigsis laikraščių antraštėse. Čia prabanga ir beprotybė susipina kaip kabeliai už televizoriaus – niekas nesugeba to išnarplioti, bet kažkaip veikia. Eagles kadaise dainavo „This could be heaven or this could be hell” – ir jie tikrai žinojo, apie ką kalba, nes greičiausiai irgi bandė rasti vietą parkuoti Beverly Hills.
Kai istorija rašoma ne rašalu, o ašaromis
Los Andželo istorijos kartais skamba kaip blogai parašytos muilo operos, tik čia niekas negrįžta iš mirusiųjų su amnezija ar broliu dvyniu. Štai keletas jų, kur šlovė gali užklupti netikėtai – dažnai su puokšte gėlių, dar dažniau – su sąskaita už reabilitaciją.
Marilyn Monroe (tikrasis vardas Norma Jean Baker) – moteris, kuri įrodė, kad net tapus pasaulio gražiausia moterimi, vis tiek gali jaustis kaip nevykėlė. Ji augusi globos namuose (16 skirtingų!), patyrusi seksualinį smurtą vaikystėje, bet Hollywood’as ją pavertė seksualiniu simboliu. Ironija ta, kad moteris, kuri nevengė intymių scenų, privačiame gyvenime buvo nepaprastai pažeidžiama. Mirė 1962-aisiais, būdama vos 36-erių, o jos mirtis iki šiol apaugusi konspiracijos teorijomis – vieni sako savižudybė, kiti kalba apie Kennedy brolius ir politinius žaidimus. Bet faktai lieka faktais: jos organizme rasta mirtina barbituratų dozė.
Whitney Houston turėjo balsą, kuris galėjo priversti verkti net akmenis, bet nepajėgė išgydyti savos širdies. Atėjusi iš giliai religingos šeimos, ji nuolat balansavo tarp dvasinių šaknų ir pramoginės industrijos nuodų. Santuoka su Bobby Brownu – tai buvo kaip bandymas maišyti benziną su ugnimi, tikintis, kad nesprogs. Narkotikai tapo jos kasdienybe: kokainas, marihuana, alkoholis. Mirė 2012-ais Beverly Hilton viešbučio vonioje, o jos dukra Bobbi Kristina tragiškai pakartojo mamos likimą po trejų metų.
Sharon Tate – aktorė, kuri turėjo viską: grožį, talentą, meilę (buvo ištekėjusi už režisieriaus Roman Polanski) ir laukėsi vaiko. 1969 m. rugpjūčio 9-ą naktį Charles Manson šeimos nariai įsiveržė į jos namus ir žiauriai nužudė ją kartu su keturiais draugais. Ji buvo 8,5 mėnesio nėščia. Manson tikėjo kažkokia apokaliptine „Helter Skelter” teorija (pavadinta Beatles daina), manė, kad sukels rasių karą. „Hotel California” yra eilutė „We haven’t had that spirit here since 1969” – daugelis mano, kad tai užuomina į šį kraugerį, kuris užbaigė hipių ir nekaltybės erą.
O.J. Simpson – kadaise šlovingas futbolininkas kuris vėliau tapo aktoriumi. 1994-iais jo buvusi žmona Nicole Brown Simpson ir jos draugas buvo brutaliai nužudyti. Po to sekė garsiausias persekiojimas LA istorijoje: O.J. baltame Ford Bronco su 95 milijonais žiūrovų, stebinčių per televiziją. Teismo procesas truko 11 mėnesių, kuris padalino Ameriką į skirtingas rasių stovyklas. Baltieji tikėjo, kad jis kaltas, juodaodžiai – kad nekaltas. Teismas jį išteisino, bet vėliau civiliniame teisme pripažino kaltu.
Anthony Kiedis – Red Hot Chili Peppers lyderis, savo gyvenimo istoriją išdėstė autobiografijoje „Scar Tissue”. Jo istorija – tai Los(t) Andželo esmė: narkotikai, seksas, rock’n’roll ir nuolatinė kova su demonais. Pradėjo vartoti narkotikus 12 metų, tapo priklausomu nuo heroino, bet išgyveno ir tapo vienu įtakingiausių muzikantų. Tikri amerikietiški kalneliai. Jo dainos „Californication” tekste yra eilutė „Space may be the final frontier, but it’s made in a Hollywood basement” – puikus LA industrijos aprašymas.
Los Andželas tikrai pateisina savo pavadinimą – čia lengva pasiklysti tiek geografiškai (miestas užima 1,2 tūkst. kvadratinių kilometrų), tiek egzistenciškai. Riba tarp šlovinimo ir sunaikinimo čia plona – viena akimirka esi žvaigždė, kita – voliojiesi visuomenės paraštėse. Bet gal būtent dėl to čia ir traukia milijonai žmonių kasmet. Kažkas čia traukia. Galbūt tai pažadas. O gal… iliuzija, kad šįkart viskas bus kitaip.
Ankstyvas paukštis Los Andžele, arba kaip atrasti miestą, kol jis dar miega
Jet lag’as mus prigavo kaip netikėtas kontrolierius autobuse – 1 nakties akys atsimerkė ir, nors bandėm dar bent sapno trupinį pagauti, nieko nepešėm. Iki 4 ryto prasitrynėme, o tada galiausiai kapituliavome ir nusprendėme: jei jau nemiegam, tai bent saulę pasitikim tarp dangoraižių.
LA Union Station pasiekėm dar tamsoje, kai pasaulis dar miega, o miestą valdo valytojai ir benamiai su filosofinėm įžvalgom. Union Station – tai ne šiaip kokia stotis, o 1939m. atsiradęs architektūrinis fejerverkas: ispanų kolonijinis stilius susikibęs už rankų su art deco, grindys iš teraco. Ši stotis laikoma „paskutine didžiąja geležinkelio stotimi Amerikoje“ todėl, kad tai buvo paskutinė didelio masto, klasikiniu stiliumi suprojektuota stotis, pastatyta dar iki antrojo pasaulinio karo – tuo metu, kai geležinkelis vis dar buvo pagrindinis transportas tarp miestų. Po karo prasidėjo automobilių ir lėktuvų era, tad tokių monumentalių stočių daugiau nebestatyta. Architektai John Parkinson ir Donald Parkinson (tėvas ir sūnus ).
Tai vieta kur traukiniai susitinka su kino istorija. Union Station per visą savo gyvenimą matė daugiau filmų kamerų nei dauguma Holivudo aktorių. Labiausiai mūsų dėmesį traukė stulpeliais atskirta laukiamoji salė su aukštomis lubomis ir odinėmis kėdėmis – čia filmuota tokia kino klasika kaip „Blade Runner” (1982), „The Dark Knight Rises” (2012), “Pearl Harbor”(2001) ir „Catch Me If You Can” (2002).
Netrukus grįžom link Downtown LA. Pirmas sustojimas – miesto rotušė. Ši 1928 metų grožybė buvo aukščiausias LA pastatas iki 1964-ųjų (138 metrų), o dabar atrodo kaip mažas brolis tarp dangoraižių milžinų. Iš jos – žingsniavom per parkelį, kuris spalva priminė šaltibarščius (Lietuva visada su mumis), iki fontano, kur Julia Roberts šypsojosi Richard Gere‘ui filme „Graži moteris“. Mėnulis vis dar kabėjo virš dangoraižių, o mes įsimaišėme į betono džiungles.
Praeidami pro Bank of America Financial Center pasijutom kaip Wall Street’o mini kopijoje, tik su daugiau palmių ir mažiau kostiumų. Ši vieta taip pat nepraslydo pro kino industrijos akis. Ta pati “Graži moteris” bei “Muppets”, o mes tiesiog ieškojome kavinės.
Tačiau buvo dar begėdiškai ankstyvas rytas, tad prasukome pro moderniąją skulptūrą”North, East, South, West”. Ją galima išvysti “Kovos klube”, kuomet vienas iš klubo narių užsiveja atsitiktinį praeivį.
Trumpas žvilgtelėjimas į pastatą, kuris tarnavo kaip ligoninė stipriai nuvertintame filme „Constantine” (2005) su Keanu Reeves. Tai buvo Los Angeles County General Hospital – tikra ligoninė, veikianti nuo 1968-ųjų, bet filme ji tapo pragaro vartais. Keanu Reeves ten kovojo su demonais, o tikrumoje ten kasdien kovojama su biurokratija. Ši vieta neformaliai minima tarp labiausiai „creepy” LA.
Benardydami kvartalais praėjome pro Aon Center laiptus, kur filmuota „Inception” (2010). Netoliese The Biltmore viešbutis, pastatytas 1923 metais. Ši vieta – ne tik šmėklų mėgstama (rimtai, čia tariamai gyvena kelios), bet ir Oscarų ceremonijos gimtinė. Marilyn Monroe čia nakvojo ne kartą, o Bad Pitt per “Kovos klubą” čia “gardino” pievagrybių sriubą.
Atsikvėpimui nuo dangoraižių aplankėme Angels Flight Railway. Tai trumpiausia geležinkelio linija pasaulyje. Kodėl tai vadinama geležinkelio linija, o ne funikulierius man taip ir liko paslaptis. Dvi oranžinės kabinos („Olivet“ ir „Sinai“), užsispyrusiai lipančios pirmyn-atgal, nuo 1901-ųjų. 91metro pasivažinėjimas kainuoja 1USD. Google sako, kad traukinukas pradeda važinėti 7 ryto, tačiau taip nebuvo. Tai arba Google žino ne viską arba konduktorė pramiegojo darbo pradžią.
Atėjo valanda kavai, beieškodami jos užtikome Million Dollar Theater – 1918 metų teatrą, kuris kadaise buvo prabangūs kino rūmai, o dabar atrodo kaip iš noir filmo. Čia premjerą turėjo Charlie Chaplin „The Kid” (1921). Tai vienas seniausių kino teatrų LA. Net nenorėdami mes ir vėl atsidūrėme kino istorijoje.
Visai čia pat yra Grand Central Market – LA širdies turgus, veikiantis nuo 1917 metų. Čia galima rasti viską: nuo meksikietiškų taco iki korejietiškų kimchi, nuo salvadoriečių pupusa iki etiopietiškos kavos. Tikras gurmanų Disneylandas. Turgus išgyveno visas LA transformacijas – nuo 1920-ųjų prabangos iki 1980-ųjų nuosmukio ir dabartinio influencerių sužydėjimo. Viena įdomesnių kavinukių Eggslut. Vien už pavadinimą gauna 10 balų.
Kitoje gatvės pusėje – Bradbury Building, pastatytas 1893 metais ir atrodantis kaip viktorijos epochos steampunk fantazija. Pastatyta multimilijonieriaus Lewis L. Bradbury iniciatyva. Pastatas kainavo apie 500 000 dolerių tuo metu, o tai šiandien būtų apie 17–20 milijonų JAV dolerių. Pastato vidus su atviromis galerijomis, ornamentiniais liftais ir stiklo stogu yra tikras architektūros stebuklas. Tai vienas labiausiai architektūriškai unikalių pastatų LA. George Wyman, kuris jį projektavo, neturėjo formalaus architektūros išsilavinimo – jis tiesiog sekė ouija lentos nurodymais. Neįtikėtina, bet suveikė. Šią vietą galima pamatyti „Blade Runner”.
Hollywood Walk of Fame: garso ir šlovės kapinės
7 ryto, o mes centre jau praėjome viską, kam nereikia darbo valandų, tad šokome į metro ir nudardėjome iki Holivudo šlovės alėjos.
Beeidama prisiminiau „The Substance” (2024) filmo įžangą, kuomet žvaigždės ant šaligatvio atidarymas vyksta su fotoaparatų blykstėmis, o galiausiai viskas baigiasi kojų nusivalymu į žvaigždės plytelę. Tikrumoje šlovės alėja – tai 2,7 kilometro ilgio šaligatvis su 2700+ žvaigždėmis, kurios pagerbė kino, televizijos, muzikos, radijo ir teatro žvaigždes.
Yra ir netikėtų vardų. Lassie (šuo), Rin Tin Tin (dar vienas šuo), Mickey Mouse, Bugs Bunny, Big Bird (taip, tas geltonas paukštis iš „Sesame Street“), Godzilla, Shrekas, Kermit the Frog, Apollo 11 astronautai ir net Donald Trump turi savo žvaigždę (nuo 2007-ųjų). Kiekviena žvaigždė kainuoja apie 50,000 dolerių – tai moki ir gauni teisę, kad tūkstančiai žmonių vaikščios ant tavo vardo. Beje tu negali gauti žvaigždės 5 metai po mirties nebent tu esi Michael Jackson.
Viena šlovės alėjos puošmenų – TCL Chinese Theatre (anksčiau Grauman’s Chinese Theatre) – pastatytas 1927 metais kino magnato Sid Grauman. Dabar čia vyksta didžiausios Holivudo premjeros. Teatras garsus savo kiemo ceremoniomis, kur žvaigždės palieka savo rankų ir kojų antspaudus cemento plokštėse. Dabar čia yra per 200 žvaigždžių antspaudų: nuo Charlie Chaplin iki Marvel superherojų. Kai kurie antspaudai keisti: R2-D2 ir C-3PO turi savo „kojų” antspaudus, John Wayne paliko ne tik kojas, bet ir revolverio antspaudą.
Ir jei jau apie žvaigždes – pakalbėkime apie tas, kurios turi lietuviškų šaknų.
- Anthony Kiedis jau buvo aptartas.
- Bob Dylan (tikr. Robert Zimmerman) – nors dažnai vadinamas žydų kilmės amerikiečiu iš Minesotos, jo seneliai atvyko iš Lietuvos, todėl jam priskiriama lietuviška linija.
- Jason Sudeikis – aktorius ir komikas jo senelė buvo lietuvė.
- Annette Zilinskas, viena iš grupės „The Bangles“ narių, kurios pavardė nenuneigiamai šaukia apie lietuviškas šaknis.
- Robert Zemeckis, režisierius, kuris mums padovanojo „Back to the Future“ – jo motina Lilian yra kilusi iš lietuvių imigrantų šeimos.
- Ruta Lee (tikr. Ruta Kilmonyte) – aktorė ir šokėja, kurios lietuviškumas toks stiprus, kad ji ne tik kalba lietuviškai, bet ir aktyviai rėmė Lietuvos nepriklausomybės siekius.
- Charles Bronson (tikr. Karolis Bučinskis) – kietas vyrukas virtęs legenda. Gimęs Pensilvanijoje, bet jo tėvai buvo lietuvių emigrantai.
- Laurence Harvey buvo garsi kino žvaigždė iš Joniškio.
- Natas Kaupas – legendinis riedlentininkas, vienas pirmųjų, pritaikiusių „freestyle“ stilių miesto aplinkai, gimė Santa Monikoje, bet lietuviškos šaknys aiškios kaip diena. Natas Kaupas turi savo žvaigždę, tačiau ne Holivudo alėjoje, o atskiroje šiauriau esančioje riedlentininkų alėjoje. Juokinga, kad apie jį mane pamokė portugalas.
O kur dar Pink, Brandon Flowers ar Antanas Kazimieras Žemaitis…
Tad kitąkart vaikštinėdami po žvaigždes, pažiūrėkite žemyn – galbūt vaikštote ant buvusio tautiečio vardo. Holivudas gal ir toli nuo Vilniaus, bet geltona, žalia raudona šviečia net ir anapus gaublio.
Mistika ir juokingomis istorijomis apipinta scientologija
Kai galva apsisuka nuo begalės žvaigždžių plytelių, galima įsigyti pasivažinėjimą gatvėmis ir pasižvalgyti į Michael Jackson, Justin Bieber, Will Smith, Orlando Bloom, George Clooney, Lindsay Lohan, Madonna, Ozzy Osbourne, Al Pacino ir Tom Cruise namų tvoras.
Tiesa, kalbant apie Tom Cruise – toje pačioje šlovės alėjoje praeiname pro Church of Scientology Celebrity Centre International. Tom Cruise – vienas garsiausiųjų scientologų, kartu su John Travolta, Elisabeth Moss ir daug daug kitų.
Scientologija – religinis (kai kas sakytų – verslinis) judėjimas, kurį 1954 metais įkūrė nenusisekęs mokslinės fantastikos rašytojas L. Ron Hubbard. Judėjimas teigia, kad žmonių sielos (thetans) yra amžinos ir kad galima pasiekti dvasinę laisvę audituojant save – specialią praktiką, kurios metu su „e-meter“ prietaisu analizuoji savo sielos traumas, o tada jas belieka išsigydyti. Tereikia tik šiek tiek pinigų. Na gerai, ne šiek tiek.
Scientologų pagrindinė knyga „Dianetika“ – tai lyg instrukcija, kaip tapti geresne savo versija, tik parašyta lyg per dvi naktis ant Red Bull’ų ir ugninio pasitikėjimo savimi. Joje kalbama apie engramas – traumas, kurios lieka pasąmonėje ir jas reikia ištrinti. Bet tik po kelių lygių (arba kažkur po 200 000 USD). Vienas jų – OT III – apima istoriją apie tarpžvaigždinį diktatorių Xenu, kuris prieš 75 milijonus metų atgabeno sielas į Žemę, jas sprogdino ugnikalniuose ir dabar jos mus vis dar persekioja. Hubbard, beje, kadaise pareiškė, kad geriausias būdas užsidirbti pinigų – sukurti religiją. Sutapimas? Nemanau. Bažnyčia siūlo nemokamą streso testą. Mes nusprendėme, kad ramybei pasiekti žolė būtų efektyviau ir pigiau.
Išalkome. Pietus nusprendėme pasidaryti 60-tųjų atmosfera dvelkiančioje kavinėje Mel’s Drive-In Hollywood. Šis retro užkandinė egzistuoja nuo 1947 metų Nors tikrasis Mel’s Drive-In iš „Pulp Fiction” buvo Jack Rabbit Slim’s (išgalvotas), bet atmosfera ta pati: pastelinės spalvos, šachmatinės grindys, jukebox’ai ir patiekalai, kurie primena laiką, kai cholesterolis dar nebuvo išrastas.
Santa Monica: kur baigiasi Amerika
Vakarinę saulę palydėjome nuo Santa Monica – vietos, kur baigiasi žemynas ir prasideda Ramusis vandenynas. Santa Monica Pier, pastatytas 1909 metais, turi atrakcionų parką, kuriame sukasi ratas nuo 1996-ųjų (Pacific Wheel). Dar įdomaiu, jis varomas grynai saulės energija. Būtent čia buvo vienas iš taškų kur apsilankė Forrest Gump bėgiodamas nuo vakarinės pakrantės iki rytinės ir atgal.
Santa Monica taip pat yra oficialus Route 66 pabaigos taškas – legendinio „Mother Road” galas, kuris prasideda Čikagoje ir tęsiasi 3,940 kilometrų. Ant Santa Monica Pier yra ženklas „Santa Monica 66 End of the Trail”. Prie jo visada sutiksine eilutę žmonų, laukiančių foto kadro.
Bandėme pasiekti ir Muscle Beach, kur kadaise savo raumenis mankštino Švarcas, tačiau mus tikrąją to žodžio prasme išpūtė iš paplūdimio – Pacific vandenyno vėjai čia nestabdo dėl mandagumo. Visgi nepraleidome progos sumerkti rankų pirštus į ramųjį vandenyną. Kojų pirštai po to buvo sumerkti prieš mūsų valią.
Dar šiek tiek klajonių…
The Last Bookstore – tai ne tik knygynas, tai – literatūrinė katedra, įsikūrusi buvusio banko pastate Downtown LA širdyje. 1926 metų interjeras – su marmuro kolonomis, aukštomis lubomis ir seifų durimis – dabar priklauso knygoms. Literatūros šventovė. Čia galima rasti visko: nuo retų leidinių, vinilinių plokštelių, rankdarbių, skulptūrų iki knygų tunelių. Net jei nemyli knygų, ši vieta sugebės tave suvilioti.
Vos už kampo – Eastern Columbia Building. Šis Art Deco perlas, pastatytas 1930-aisiais, žavi savo melsvai žaliu fasadu su auksiniais akcentais ir masyviu laikrodžiu viršuje. Pastatas iškilo „Eastern Outfitting Company“ ir „Columbia Outfitting Company“ pastangomis, todėl ir pavadinimas toks dvilypis. Johnny Depp čia turėjo savo loftą – dar iki tol, kol persikraustė į teismų sales.
Toliau – trumpas nuotykis į muzikos istoriją. Margarita’s Place – maža meksikietiška užkandinė, kurią 1987 m. pavertė koncertine scena pati U2 grupė. Būtent čia jie nufilmavo legendinį klipą „Where the Streets Have No Name“ ant pastato stogo, kol policija bandė viską sustabdyti. Aišku, nepavyko – šis chaotiškas pasirodymas tapo vienu iš labiausiai įsimintinų roko momentų LA.
Prie užkandinės prisišliejęs Cecil viešbutis. Jei Konstantino ligoninės kartais negana. Pastatytas 1924 m., jis iš pradžių žadėjo būti prestižinis verslo klasės viešbutis, tačiau per Didžiąją depresiją nusirito. Ilgainiui Cecil tapo liūdnai pagarsėjęs dėl žmogžudysčių, savižudybių ir dingimų – čia apsistojo net serijiniai žudikai Richardas Ramirez (žinomas kaip Night Stalker) ir Jack Unterweger. Viešbutis atsirado pasaulinio dėmesio centre po 2013 m. istorijos su Elisa Lam.
Vos keli žingsniai – ir už kampo Cole’s French Dip. Vieta, kur, kaip sakoma, buvo išrastas French dip sumuštinis (sumuštinis su jautiena, pamirkytas į sultinį). Nors „Philippe’s“ restoranas ginčija šią garbę, Cole’s laikosi savo. Jei nori valgyti kaip senosios LA policijos serialų herojus – ši vieta neabejotinai turi tą dūminį, nostalgišką skonį.
Visa tai galima aplankyti naudojantis metro paslaugomis, bet laikas vietoms, kur mašina – optimalesnis variantas.
Pirmiausia – Griffith Observatorija. Įsikūrusi virš miesto, ji atveria geriausius Los Andželo vaizdus – tiek į žvaigždes, tiek į miesto džiungles. Pastatyta 1935 m., observatorija buvo filantropo Griffith J. Griffith dovana miestui. Jis tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi teisę pažvelgti į žvaigždes – ir tą pažadą tesėjo. Per jo teleskopus pažvelgė daugiau nei 8 milijonai lankytojų. Tai taip pat vieta kur materializuojasi Terminatorius. Parkavimas – 10 USD dienai, bet darbo dienomis iki 12:00 val. ir savaitgaliais iki 10:00 – nemokamai. Patarimas: atvyk maždaug 30 minučių prieš saulėtekį ir pasimėgauk ramybe bei nuostabiu vaizdu – tai viena retų akimirkų, kai LA gali būti tylus. Jei kojos šaukia į kelią, galima prasieiti Mount Hollywood maršutu (apie 5km), kuris prasideda kaip tik nuo Griffith Observatorijos.
Kita stotelė – Forest Lawn Memorial Park ir Mount Sinai kapinės. Šiose amžino poilsio vietose ilsisi tokios žvaigždės kaip Michael Jackson, Elizabeth Taylor, Nat King Cole, Joe Barbera (Tom & Jerry kūrėjas), Clark Gable, Brittany Murphy, Carrie Fisher, o Sinajaus kalno žydų kapinėse – Leonard Nimoy (ponas Spock), Bob Saget, Cass Elliot („Mama Cass“) ir Hillel Slovak iš „Red Hot Chili Peppers“.
Tada – Lake Hollywood Park, bene patogiausia vieta pamatyti HOLLYWOOD ženklą iš arti, nes nereikia žygiuoti kelias valandas. Šis ženklas buvo pastatytas 1923 m. kaip reklama „Hollywoodland“ projektui. Kiekviena raidė – 13,7 metrų aukščio ir bendrai išsitęsia 106,7 metrų pločiu. Jis tapo pasauliniu kino industrijos simboliu. Bet kaip ir bet kuris simbolis, kentėjo nuo „pagerinimų“ – 1976 m. buvo paverstas į „Hollyweed“, švenčiant Kalifornijos marihuanos dekriminalizavimą. Šiandien ženklas aptvertas, priėjimas iki pat raidžių – draudžiamas ir saugomas. Bet ne bėda – Lake Hollywood Park tai leidžia pamatyti iš gana arti.
Kalbant apie žolę… Kalifornija tapo viena pirmųjų valstijų legalizavusių marihuaną rekreaciniam naudojimui 2016 m. Dabar ją galima nusipirkti tiek legaliai, tiek hipsteriškai – specializuotose parduotuvėse. „Wonderland” turbūt vienas geriausių taškų.
Kitas pasivaikščiojimo perliukas – Venecijos kanalai. 1905 m. Abbot Kinney sukūrė savo viziją: Amerikos Veneciją su kanalais, gondolomis ir itališka architektūra. Dabar liko tik keletas kanalų, bet tai vis tiek viena žaviausių ir romantiškiausių LA vietų. Namai šalia – kainuoja milijonus. Net Jim Morrison iš „The Doors“ gyveno netoliese ir dažnai vaikščiodavo palei krantinę. Sakoma, kad daina „Moonlight Drive“ gimė būtent čia.
Pagaliau pasiektas ir Muscle Beach – lauko sporto aikštelė, kur 1930-ais pradėjo treniruotis kultūrizmo pionieriai ir pats buvęs Kalifornijos gubernatorius. Ši vieta išgarsėjo 1950–60 m. ir tapo sporto šlovei skirta erdve.
Ir dar dvi modernios meno ikonos: „Urban Light” ir „Levitated Mass” – Los Angeles County Museum of Art (LACMA) lauko instaliacijos. „Urban Light” (Chris Burden, 2008) – 202 atrestauroti gatvės šviestuvai iš visos Kalifornijos, tapę Instagram sensacija. Tai tapo neoficialiu LACMA muziejaus simboliu. Visai už kampo randame „Levitated Mass” (Michael Heizer, 2012). Tai 340 tonų granito akmuo, pakabintas virš 140 metrų ilgio betoninio tako. Instaliacija sukurta taip, kad lankytojai galėtų eiti po uola, pajusdami masyvumo jausmą. Kūrinys sukėlė nemenką triukšmą 2012 m., kai luitą gabeno 11 naktų ir 170 km, kal galausiai pasiekė LA gatves – tūkstančiai žmonių stebėjo šią „akmens kelionę“.
Kortelių skaitytuvų kazino
Kortelių skaitytuvų galimybės Los Andžele – tikras technologinis bingo. Kartais užtenka tik priglausti debetinę kortelę ir mokėjimas įvyksta akimirksniu. Kitą kartą tą pačią kortelę gali kišti, glostyti, kalbinti, sakyti užkalbėjimus – ir nieko. Tada ištrauki kreditinę. Kartais pasiseka, o kartais ir šita užsiožiuoja. Buvo atvejis kad norint mokėti kreditine reikėjo gauti SMSu kažkokia mokėjimo nuoroda, šitas planas nepaėjo, nes paaiškėjo, kad priimamos tik JAV kreditinės, tad beliko trauktis grynuosius. Tad kai ateina mokėjimo metas, niekada negali būti tikras, kuris variantas paeis ar nepaeis, bandai visus: debetinę, kreditinę, QR kodus, parašą krauju ir pirmagimio atidavimą šetonui… Moralas? Grynųjų turėti čia būtina. Bent kažkiek.
Žemės drebėjimai
Kalifornia ir žemės drebėjimai eina kartu kaip Holivudas ir LA kamščiai – neišvengiamas, dramatiškas ir retkarčiais verčiantis iš kojų. Viskas čia sukasi aplink Šventojo Andriejaus sprūdį (San Andreas Fault) – didžiulę geologinę siūlę, besitęsiančią per visą valstiją. Mokslininkai perspėja: yra 75 % tikimybė, kad per artimiausius 30 metų Kaliforniją ištiks 7 ar stipresnis balų drebėjimas. Kitaip tariant – ši žemė tik ir laukia progos pasipurtyti. Nes ką tik praėjusių gaisrų dar per mažai.
Tai, žinoma, dar viena priežastis, kodėl mano telefone atsirado MyShake programėlė – ji įspėja apie artėjantį drebėjimą dar prieš pajuntant virpesius. Laimei, mūsų vizito metu niekas nebraškėjo.
Apibendrinant: LA, tu keistas, bet be tavęs būtų nuobodu. Tu nenuspėjamas ir be galo spalvingas. Ačiū tau už nuotykius, keistenybes ir šiek tiek išsikraipiusį, bet širdžiai artimą chaotiškumą. – per kelias valandas iš žvaigždžių glėbio į senųjų kultūristų prakaitą, iš kanalų romantikos į streso testus. Va toks jis tas angelų miestas, kuriame net angelai kartais paklysta.