Mūsų taikiklyje Larnaka ir jos priemiesčiai. Toks lengvas pusdienio vizitas. Flamingai Larnaka džiaugiasi tik rudenį, tad ežerą praleidome. Kačių vienuolyną taip pat. Jau ko ko, bet kačių Kipre prisiganiau iki valiai.
Nusikelkime prie Larnakos ištakų, kai Larnaka dar Kition vadinosi. Kittim pavadinimas randamas net ir senajame testamente kaip nuoroda į Kipro salą. Yra teorija, kad Nojaus anūkas Cethimus būtent čia įkūrė pirmąją gyvenvietę. Kalbant bendrai apie Kipro pavadinimus per visą žmonijos istoriją, jų buvo net keletas. Pati žinomiausia kad šiuolaikinis Kipro pavadinimas kilo nuo žodžio cuprum arba graikiškojo kypros, kuris apeliuoja į buvusius gausius vario klodus šioje saloje. Prie vario temos dar grįšime. Žinoma tai ir Afroditės sala. Prie šito mes irgi grįšime vėliau. Tačiau jos kultui skirtų vietų pribarstyta po visą salą. Hetitai salą vadino Alashiya. Chryse buvo dar vienas pavadinimas kildinamas nuo graikiškojo chrysos (χρυσός) – auksas arba nuo finikietiškojo krs, reiškiančio… wait for it… salą. Ierepetra, Cerastis, Aeria, Collinia, Macaria, Sphekeia… Daug daug vardų turi Kipras.
O man patinka labiausia ir toliausiai nurauta analizė atėjusi iš Robert Sarmast. Ne itin seniai buvo ištirtas jūros dugnas šalia Kipro krantų. Pasirodo kai mes žvalgėmės nuo Aja Napa uolų į jūrą mes žiūrėjom ne į ką kitą kaip į paskendusį Atlantidos miestą. Dabartinis Kipras tai aukštutinė Atlantidos dalis. Galimai 🙂
Bet grįžtame prie Kition. Viskas prasidėjo dar vėlyvajame bronzos amžiuje kažkur apie XIII a. pr.m.e. Tuo metu kaimynai egiptiečiai pasibaigė plintusus Luksore (tuometiniai Tėbai). Hetitai bando duoti į kaulus savo aplinkiniams kaimynams, tačiau netrukus patys bus nušluoti. Kažkur apie čia nutiko Trojos karas, o Odisėjas vis dar pasiklydęs klaidžioja jūroje ir nedrįsta paklausti kelio namo. Mikėnai klesti ir atvairuoja iki Kipro. Va tada ir įkuriamas Kition. IXa.pr.m.e. į duris pasibeldė finikiečiai. Kitionas atsigavo ir dar labiau sužydėjo. Prie mikėnų pastatytų ciklopinių sienų, jie pridėjo Astartės šventyklą. Visus šituos gėrius norėjome apžiūrėti gyvai, tačiau teko pabučiuoti archeologinių kasinėjimų tvoros spyną. Google darbo laikas sau, o vietiniai dirba pagal savo niekam neskelbiamą tvarkaraštį. Tuščia jo, važiuojame ten, kur patekimas galimas visą parą – Kamares akvedukas. Tai Otomanų statinys, driekęsis net 15km. Ne toks senas kaip Astartės šventykla, bet inžineriniai nuopelnai išlaikyti tinkamą nuolydį ir tiekti didžiulius kiekius vandens miestui įspūdingi.
Taip po truputį atvingiuojame į pačią Larnakos širdį. Parkavimas senamiestyje 2eur parai ir mūsų už kampo laukia žinomiausia bažnyčia, kuria Larnaka gali pasigirti. Istorija prasideda nuo pabaigos. Nuo laidotuvių. Į tūsą įsivarto Jėzus Kristus, pamato karstą ir pasako „Not on my watch“ (aka „ne ant mano laikrodžio“). Atlieka nekromancerio manevrą ir it kokiam paaugliui, užsidariusiam kambaryje šūkteli: „Lozoriau, išeik!“. Šermenų pietus reikia atšaukinėti, o Lozoriui toliau tenka mokėti mokesčius bei klausytis žmonos burbėjimo. Matomai dėl to bičas ir užsilenkė. Pasimirti nepavyko, reik imtis plano B. Lozorius dingsta iš namų. Dingsta taip toli kiek tik kojos tempia, nes atsiduria Larnakoje. O būdamas toli nuo žmonos kočėlo, vaikis atsigauna. Tampa vietos vyskupu. Jėzaus aplink nėra, tad gali čia antrą kartą ramiai pasimirti. Prie Lozoriaus bažnyčios mes ir stovime. Vieni sako čia laikomi ir jo palaikai, kiti taip nesako. Mums ant bažnyčios durų sako būti padoriai apsirengus. Mes padoriai neapsirengę, tad judame toliau.
Metas apžiūrėti kuklutį Larnakos fortą. Pastatytas Bizantijos laikais, šis tylusis sargybinis perėjo ne vieną rekonstrukciją ir gali prišnabždėti daug istorijų. Žinoma tik tiems, kurie nori jų klausytis. Vieną dieną jis fortas, kitą dieną jau kalėjimas. Prasmunkame pro vartus pačią paskutinę minutę, nes apsauginis jau nori keliauti namo valgyti vakarienės. Spėju, kad kasa jau buvo uždaryta, tad pažadėjome kitą kartą būtinai už bilietus susimokėti.
Vos tik įžengiame pro senovinius vartus, nusikeliame į riterių ir karalių laikus. Laimėtų ir pralaimėtų kovų karuselę. Vakarėja, šešėliai tįsta, paliekame šią laike sustojusią vietą, nes ir patiems užsinorėjo vakarienės.
Visai šalia Larnakos promenados mauname į taverną . Traukiu savo užrašus, metas pamėginti kažką tradicinio. Taip ant stalo atkeliauja avienos ir jautienos kleftiko. Dieną pabaigiame pilnais pilvais ir pilni įspūdžių.