Po pietų išskridome iš Vilniaus oro uosto pažiūrėti kaip gyvena saulėtoji Ispanija. Nors prieš tai neapsiėjome be mažų nuotykių. Miegoję vos kelias valandas ryte dar aplankėm Gariūnus, nes reikėjo Dariui supirkti reikalingus daiktus, tada į centrą, kad nusipirktume eurų. Žinau, žinau, baisiai neorganizuota. Pusryčiai, o kartu ir pietūs vyko Čiurlionio stotelėje ant žolės, skanaujant kiniečių E621. Apie 12 val pagaliau pasiekėme oro uostą.
Pirma kelionė dviese. Su Ryanair skrisiu pirmą kartą. Baisiai panikavau. Kaip elgtis, ką ir kada daryti? Su standartinėmis oro uosto tikrinimo procedūromis jau buvau susipažinusi, tik va pasirodo Ryanair dar turi savas taisykles. Tą supratau, kai stiuardesė čiupo mane už pakarpos lipant į lėktuvą. Pasirodo neužtenka bilietą parodyti prie įlaipinimo vartų, juo reikia pamojuoti ir pačiame lėktuve. Darius gavo atklausyti moralą, kad manęs neperspėjo 🙂 Žinau, aš galiu būti bjauri.
Skrydžio metu turiu dvi atrakcijas: kai lėktuvas pakyla ir kai jis leidžiasi, o tiksliau man patinka stebėti kaip lėktuvo važiuoklė pakyla nuo asfalto ir kaip ji jį vėl paliečia. Tuo metu šypsausi nuo ausies iki ausies. Jei nebūtų ausų šypsočiausi aplink galvą 🙂 Šiuo metu esame virš Šveicarijos kalnų. Ką tik pilotas tuo gregždžiančiu balsu panešė, kad kairėje pusėje praskridome aukščiausią (4800m) Europos kalną – Mont Blanc arba Monte Bianco kaip pasakytų italai. Gražu. Simboliška, kad šio kalno papėdėje buvo suorganizuotos pirmosios žiemos olimpinės žaidynės. Į šitą gražuolį mes kol kas nelipsime, bet gerai, kad didelę dalį kelionės skirsime kalnams. Pasai yra, kuprinė yra, šauni kompanija yra (be jos niekur, taip prarandi pusę kelionės malonumo), nuotykiams pasiruošę, lankytini objektai saugiai guli mano užrašuose. Ispanija, mes jau pakeliui!