Šios dienos planas – kiek galima daugiau pasistūmėti link vakarinės Norvegijos pakrantės. Jau visai vakarop pasiekiame Hedalo medinę bažnyčią. Tai didžiausia išlikusi tokio tipo bažnyčia, pastatyta dar vikingų laikais, todėl puošybos ornamentai persipynę su pagoniškaisiais. Bažnyčia ne kartą buvo restauruota, tačiau vis dar gera dalis konstrukcijų skaičiuoja savo 700 metus. Taip, teisingai – ši bažnyčia yra vyresnė nei dauguma Europos universitetų!
Bet kaip, po galais, medinis pastatas tiek ilgai atlaikė? Mūsų juk visų medinių pilių net ženklo nelikę. Atsakymą galima užuosti, priėjus prie bažnyčios arčiau. Nuo jos dvelkia degėsiu ir derva. Matyt senieji meistrai nematė didelio skirtumo ar laivą statyti ar bažnyčią.
Šiuolaikiniai meistrai turėjo iš naujo išmokti senuosius statymo būdus, kad galėtume grožėtis įspūdingu XIII a. kūriniu. (o gal „išguglino” vikingų statybos vadovėlį!). Dar įspūdingesnė ji pasidaro žinant faktą, kad bažnyčios statybai nenaudoti vinys. Čia viskas laikosi vien tik ant maldų ir… na, gerai, galbūt dar ir ant ypatingai gudrių medinių sujungimų. Hedalo bažnyčia yra įspūdinga dėl savo dydžio ir sudėtingos medinės konstrukcijos. Ji turi tris bokštus ir yra 29 metrų aukščio, todėl atrodo kaip medinė katedra iš pasakos.
Ir žinoma, toks svarbus objektas tiesiog privalo turėti legendą. O buvo taip:
Penki bičai gėrė vakare alų ir nusprendė įkurti startuolį. Sako, būtų prikolna, jei bažnyčią pastatytume. Bet jūs juk žinote, kaip būna su tais grupiniais darbais: vienas Jonas dirba, o kiti durnių volioja. Nors ir tas vienas nelabai ką apie bažnyčias raukė. Ir kas daroma tokiose situacijose? Žinoma, kad outsourcing’as.
Ir štai, kur buvęs kur nebuvęs, prie Jono prieina žmogeliukas ir sako: bažnyčios UAT testą galėsi daryti po trijų dienų, bet yra sąlyga. Iš tiesų trys: tu arba nukeli saulę ir mėnulį nuo dangaus, arba atiduodi man savo gyvybę, arba atspėji mano vardą. Jonas kaip tik po ranka turėjo vardų knygelę, tai nusprendė, kad jam vardų žaidimas paeis.
O tada pradėjo dėtis keisti dalykai. Po pirmos nakties visos medžiagos jau buvo vietoje, po antros jau buvo iškeltas vainikas ant stogo gegnių. Jonas pradėjo šikti į kelnes, nes suprato, kad ryt statybos bus pabaigtos. O ką daro hipsteriai, kai reikalai eina ne pagal planą? O gi eina gerti latte kavos už penkis pem.
Taigi eina Jonas kavos ir girdi, kažkas dainuoja. Maždaug taip: „Čiučia liūlia mieli vaikeliai, ryt Finas arba atneš mums saulę su mėnuliu, arba padovanos krikščionio gyvybę”. Jonas suprato, kad turi reikalų su kalnų troliu.
Kitą dieną Jonas priiminėja statybos darbus. Prieina prie vienos Hedalo kolonos ir sako: „Ei, Finai, šita kolona netiesi”. Trolis turėjo grįžti pas savo šeimą nieko nepešęs, jo vardas buvo atspėtas, o dar blogiau, kad troliai nepakenčia bažnyčios varpų gaudesio, tad teko samdytis perkraustymo firmą ir su visa šeima dingti kiek galima toliau iš šitų apylinkių.
Istorijos moralas? BBZ, gal nepradėk startuolio su netinkama kompanija?
Apylinkės dar gali pasigirti Rjukan miesteliu. Jis įdomus tuo, kad net ir esantis Norvegijos pietuose dėl kalnų net 6 mėn (rugsėjo iki kovo mėnesio) negauna saulės spindulių. Tačiau norvegai nepasimetė: 2013 metais buvo įrengti didžiuliai veidrodžiai kalno viršūnėje, kurie atspindi saulės šviesą į miesto aikštę.
Miestelis išaugo aplink Norsk Hydro hidroelektrinę gamyklą, kuri buvo svarbi sunkiojo vandens gamybai Antrojo pasaulinio karo metu. Čia buvo gaminama didelė dalis pasaulio sunkiojo vandens. Naciai siekė šį vandenį panaudoti branduolinio ginklo kūrimui. Tačiau tas nepraslydo pro akylų sąjungininkų pirštus.
Norvegijos pasipriešinimo judėjimas ir sąjungininkai nusprendė, kad laikas užsukti naciams vandens čiaupą. Jų planas, žinomas kaip „Operacija Gunnerside”, tapo viena svarbiausių ir drąsiausių Antrojo pasaulinio karo operacijų. 1943 m. vasario 27-28 d. naktį šeši Norvegijos pasipriešinimo kovotojai, specialiai apmokyti Didžiojoje Britanijoje, įvykdė sabotažo akciją. Šie „vandentiekio meistrai” naudodami sprogmenis sunaikino pagrindinius sunkiojo vandens elektrolitinius elementus.
Ši operacija laikoma viena sėkmingiausių sabotažo akcijų Antrojo pasaulinio karo metu. Ji ne tik sutrukdė naciams kurti branduolinį ginklą, bet ir tapo norvegų pasipriešinimo simboliu.
Norite daugiau badass istorijų iš antro pasaulinio karo? Serviruoju jums Jan Baalsrud. 1943 m. kovo mėnesį Baalsrud dalyvavo operacijoje, vadintoje „Operacija Martin”, kurioje grupė Norvegijos pasipriešinimo kovotojų ir britų specialiųjų pajėgų bandė infiltruotis į nacių okupuotą Norvegiją. Jų misija buvo sunaikinti Vokietijos karines įrangas ir įrenginius. Deja, jų laivą netyčia išdavė vietos gyventojas, kuris buvo įsitikinęs, kad padeda sąjungininkams. Vokiečiai užpuolė komandą, ir dauguma grupės narių buvo nužudyti arba suimti. Jan Baalsrud buvo vienintelis, kuriam pavyko pabėgti.
Baalsrudas kentėjo nuo šalčio, bado ir buvo netekęs batų bei didžiosios dalies savo įrangos. Vienu metu jis turėjo amputuoti savo nušalusias kojos pirštus, kad išvengtų gangrenos plitimo, ir tai padarė pats, be jokių medicininių priemonių.
Jo išgyvenimą lėmė vietinių Norvegijos gyventojų, kurie rizikavo savo gyvybėmis, kad jam padėtų, pagalba. Jie slėpė Baalsrudą, maitino ir slaugė jį per kelis mėnesius. Galiausiai, su vietinių pagalba ir slidėmis, jis pasiekė neutralios Švedijos sieną ir buvo išgelbėtas.
Ir tada mes dar turime Vidkuną Quislingą. Jis tapo nacių Vokietijos marionetine figūra ir bendrininku Norvegijoje, todėl jo vardas tapo sinonimu išdavystei. Po karo Quislingas buvo suimtas, teisiamas ir nuteistas už išdavystę. Jis buvo nubaustas mirties bausme ir 1945 m. spalio 24 d. sušaudytas.
Jau pradeda temti, o mes dar neatsispiriame pagundai sustoti prie Omnesfossen kaskadų. Dar truputis vairavimo ir neriame į nuošalesnį keliuką pailsėti. Vieta visai nebloga, eismas kelyje šiek tiek girdisi, bet neerzina. Ryt nusimato graži diena, reikės ją tinkamai išnaudoti, o dabar metas pasikrauti baterijas – buvo ilga diena.