Arabiškai Gibraltaras tai Jabal Tariq (Tariko kalnas) arba tiesiog Gib. Arba tiesiog “Uola”. Gal ne tokia plika kaip Dwayne Johnson, bet nei kiek nenusileidžianti savo garsumu. Vieta, sauganti vartus į Atlanto vandenyną. Vieta kur susituokė John Lennon ir Yoko Ono. Vieta, sauganti ir slepianti ne vieną įdomią istoriją. Apie jas ir paplepėkime.
Rūkome ten kiek galima anksčiau, kad būtų mažiau problemų su parkavimu vietoje. Be to neturėjome daug laiko, nes keltas į Maroką 19val, tad išvykti iš Gibraltaro reikia apie 16val. O reikalų Gibraltare daug. Jo plotas nesiekia 7 kv. km. Tačiau nepaisant mažo dydžio, Gibraltaras reikalauja nemažai laiko jo tyrinėjimui.
Gibraltaras mažas ir ankštas, tad parkavimas čia reikalauja strategijos. Mes pasirinkome aikštelę po Lathbury sporto centru. Vietų per akis, tiesa kaina aukščiausia iš visų galimų pasirinkimų – 2,5GBP už valandą. Tad turbūt kitą kartą parkuočiausi prie keltuvų ir nesukčiau sau galvos ieškant vietos. Prie keltuvų yra išskirta keletas nemokamų vietų, tad jei išlošite loterijoje, yra variantas prasisukti gan pigiai. Tam ieškokite baltų parkavimo vietų, geltonos tik gyventojams (jų daugiausiai), tad rasite blokuotus ratus, o mėlynos vietos mokamos. Parkas atsidaro 9:00, tai rekomenduoju panašiu metu ir prisistatyti parkavimo aikštelėje. Visai parkavimo aikštelės pašonėje Alameda sodai, jei užtenka tam laiko – nemokamas ir jaukus.
Daugelis keliautojų pasirenka palikti automobilį Ispanijos pusėje (La Linea mieste) ir į Gibraltarą pereiti pėsčiomis per sieną. La Linea turi daug pigesnes parkavimo galimybes. Tarkim čia visai šalia sienos arba čia kur galima prisiparkuoti nemokamai, o atstumas iki Gibraltaro centro – vos 15 minučių pėsčiomis.
O mes šį kartą mašina paliekame prabangiai. Keletas serpantinų posūkių ir jau matosi įėjimas į Gibraltaro gamtos rezervatą, visai šalia žydų kapinių. Bent jau tokia nauda iš sporto centro parkavimo aikštelės, kad jau kažkiek sukilta į kalną ir įėjimas į rezervatą visai netoli. Įėjimo bilietas kainuoja 25 GBP- šiek tiek daugiau nei tikėjomės, tačiau už tai gausite:
- Aplankyti maurų pilį
- Tyrinėti senus ir naujus tunelius
- Pakilti į apžvalgos aikštelę
- Aplankyti Šv. Mykolo urvą
- Specialią lankytojo apyrankę kaip prisiminimą
Mūsų Gibraltaro kelionė prasidėjo nuo Šv. Mykolo urvo. Rinkomės tiesioginį kelią link urvo, nors norintys įgauti daugiau įspūdžių gali išbandyti vingiuotus Viduržemio laiptus. Urvo viduje atsivėrė kelios erdvės, prikabinėtos įspūdingų stalaktitų ir pristatytos stalagmitų. Ypač akį traukiantis buvo angelas, kuris šviesų pagalba dar angeliškesnis pasidaro. Pabaigoje – vizualizacija, pasakojanti apie geologinių formų susidarymą per tūkstantmečius.
Istoriškai šis urvas buvo apipintas įvairiomis legendomis. Kadaise manyta, kad jis yra bedugnis tunelis, jungiantis Europą ir Afriką. Rašytiniai šaltiniai net užsimena, jog galimai urvas galėjo tarnauti kaip Heraklio šventykla.
Iš urvo išėjau protingesnė: be jau žinomų stalaktitų, stalagmitų, stalagnatų, perlų ir užuolaidų, sužinojau apie vamzdelius/šiaudelius (tubular stalactites/straw) bei heliktitus – unikalias formacijas, augančias chaotiškai, nepaisant gravitacijos dėsnių ir atrodančias kaip mano plaukai rytais.
Išlindę iš urvo, pakylėjome aukštyn ir pasiekėme apžvalgos aikštelę. Vėl apyrankių skanavimas. Nuo aikštelės matosi tiek rytinė tiek vakarinė Gibraltaro pusė, o žvilgtelėjus į pietus – Afrikos siluetai. Nėra ko stebėtis, iki jos vos 14km plaukimo (na nes urvo dugną tai suradome). Tiesa ekonominiams keliautojams plaukti rankomis nerekomenduoju. Tie 14km vandens gan kaprizingi ir turi nemažai gylio. Dėl stiprių srovių ir sudėtingų oro sąlygų, sąsiauris gali būti pavojingas, todėl būna atvejų kuomet lakūnai padeda laivams įplakti į Viduržemio jūrą. Pilotai yra specialiai apmokyti naviguoti šiuose pavojinguose vandenyse ir užtikrinti laivų saugumą. Lamanšo sąsiauris daugiau nei dvigubai platesnis, tačiau ten pavyko pratiesti tunelį. O ties Gibraltaro sąsiauriu nei tunelio nei tilto.
Trečioji mūsų stotelė – Berberijos (Barbary) makakos, populiariausias turistų traukos taškas. Šie unikalūs primatai yra vienintelės laisvai Europoje gyvenančios laukinės beždžionės. Jos dažniausiai bazuojasi netoli apžvalgos aikštelės, nes ten yra jų šėryklos. Jei makakų prie šėryklų nepakanka, galima leistis laiptukais žemyn. Tiesa tie laiptukai siauri, tad buvo nejauku prasilenkti su viena gyventoja, kuri iš tolo mane pamačiusi baubti pradėjo. Makakų maintinti negalima, tačiau jos kartais pačios pasivaišina. Matėme ne vieną besimėtantį maišelį, kuriame kažkada buvo maisto. Man irgi teko rauti iš makakos nagų savo krepšiuką, nes turistiškai užsižiopsojau.
Šių gyventojų Gibraltare priskaičiuojama apie 200. Antro pasaulinio karo metais jų populiacija stipriai sunyko, tad Winston Churchill įsakė kaip galima greičiau jų vėl užvežti iš Maroko. Greičiausiai Winston Churchill tikėjo legenda, kad kol Gibraltaras turės savo beždžiones, tol čia karaliaus britai. Vėliau kavinėje skaitysime vietinių istorijas, kaip beždžionėlės laksto su asmeniniais daiktais po klaną arba atvaro nekviestos į svečius pažaisti su teliko distanciniu.
Po makakų patraukėme į Gibraltaro tunelius. Bent jau mes radome jų du. Vieni aukštėliau iš senesnių laikų, kiti žemiau iš antro pasaulinio karo laikų. Antro pasaulinio karo tuneliai patiko labiau. Jie net sugebėjo vienoje tunelių salėje lėktuvą pakabinti. Ir ne šiaip sau lėktuvą, o Karališkųjų oro pajėgų pasididžiavimą Spitfire. Jo išskirtinis elipsės formos sparnas ir inovatyvūs konstrukciniai sprendimai leido lengviau manevruoti ir pasiekti didesnį greitį nei daugelis to meto naikintuvų. Jis taip pat buvo vienas iš pirmųjų lėktuvų, turinčių įtraukiamą važiuoklę, kas padėjo sumažinti oro pasipriešinimą ir vėl gi padidinti taip reikalingą greitį. Britai dirbo išsijuosę viso Antro pasaulinio karo metu ir prigamino šių širšių virš 20K.
Kam patinka lėktuvai yra dar viena atrakcija. Gibraltaras turi labai neįprastą sankryžą, kur susikerta pėsčiųjų takas (Winston Churchill avenue) ir lėktuvo pakilimo takas. Kai lėktuvui reikia pakilti arba nusileisti, pėsčiųjų takas uždaromas. Smagu stebėti visą tą procedūrą. Kai žmonės nuo lėktuvo tako pravaikomi. Tada atvažiuoja vienas automobiliukas pratikrina taką ir tada dar sankryžą su akėčiomis prašluoja antras automobiliukas. Na kad nebūtų siurprizų. Visą šitą aviacinį spektaklį mums pasisekė užfiksuoti būnant ant kalno šalia tunelių.
Verta paminėti, kad visas Gibraltaro kalnas yra tarsi milžiniškas šveicariškas sūris – jame įrengta tunelių sistema, kurios bendras ilgis siekia apie 50 kilometrų, daugiau nei dvigubai viršijantis vietinių kelių tinklą. Britai čia triūsė 200metų. Ir tikrai ne be reikalo, nes Gibraltaro stategiškai itin svarbus taškas. Čia vyko daug svarbių susirėmimų. Geros gynybinės pozicijos kalne leido britams visus bandžiusius sėkmingai pastatyti į vietą.
Norėčiau paminėti vieną operaciją. Operacija „Tracer“ buvo slapta britų karinė operacija Antrojo pasaulinio karo metu, kurios tikslas buvo užtikrinti, kad Gibraltaras galėtų teikti žvalgybos informaciją net jei jis būtų užimtas. Buvo atrinkti šeši vyrai, įskaitant vykdomąjį pareigūną, du gydytojus ir tris radijo operatorius. Jie savanoriškai sutiko būti uždaryti oloje su atsargomis iki septynerių metų. Buvo įrengta „Stay Behind Cave“. Planas niekada nebuvo įgyvendintas, o ola buvo uždaryta po karo. „Stay Behind Cave“ egzistavimas liko gandas iki 1997 m., kai ją atrado Gibraltaro urvų tyrinėtojų grupė. Tai puikiai parodo, kad sąjugininkai buvo pasirengę imtis bet kokių priemonių, kad išlaikytų strateginius pranašumus.
Kalbant apie senuosius tunelius turbūt reiktų paminėti du svarbius asmenis. Pirmasis Henry Shrapnel buvo britų artilerijos karininkas ir išradėjas, geriausiai žinomas dėl savo sukurto šrapnelio sviedinio. Vienas iš svarbiausių jo pasiekimų buvo 1787 m. Gibraltare atliktas sėkmingas šrapnelio sviedinio bandymas.
Antrasis O’Hara. Ne, ne Scarlet O’Hara, o Charles O’Hara. Jis buvo žinomas kaip „Britanijos nelaimingiausias generolas“, nes buvo priverstas pasiduoti dviem didžiausiems Britanijos priešams – George Washington ir Napoleonui. O’Hara taip pat buvo Gibraltaro gubernatorius, o jo vardu pavadinta O’Hara’s Battery – buvusi gynybinė įranga Gibraltare, įtaisyta aukščiausiame kalno taške.
Dar viena smagi atrakcija prasieiti kabančiu Vindzoro (Windsor) tiltu. Visai neplanuotai mažutę Trafalgaro gatvelę mes pravažiavome 4 kartus. Britanijos paveldas čia visur. Ir mes tiesiog privalėjome išbandyti britiškas telefono būdeles ir paragauti fish & chips. Kad ir kaip norėjau, deja Britanijos vėliavos laiptų (Union Jack Steps) aplankyti nebespėjome.
Ir pabaigai vienas praktinis: nepamirštame, kad Gibraltare reikia eSim. Iš bėdos į keltuvo kainą įskaičiuotos kelios valandos interneto.