Ryte prasikrapštę akis nuskubėjome pasižvalgyti kaip gyvena Florencija. Kelionę pradėjome nuo Senojo tilto (Ponte Vecchio), permestu per Arno upę. Nepatikėsite jis pats seniausias Florencijoje. Iš pradžių buvęs paprastu tiltu, kelis kartus paplautas, kelis kartus atstatytas, galiausiai apsistatė nameliais-prielipomis. Taip buvo patogiau prekybininkams gyventi ir pardavinėti prekes toje pačioje vietoje, be to pasiimti prekes iš valties per savo namo langą daug paprasčiau, nei krovinį vilkti per žmonių pilną tilto gatvelę. Sakoma būtent nuo čia kilo žodis bankrotas. Banco rotto reiškia sulaužytas suolas. Kai prekeivis negalėdavo susimokėti mokesčių atlėkdavo kareiviai ir sutaršydavo prekystalį. Neturi prekystalio, nėra kaip pardavinėti. Negali pardavinėti, tau batai, o tiksliau bankrotas.
Tiesiai virš galvų nutiestas koridorius, tiems kuriems bankrotas dar toli gražu negresė. Corridoio Vasariano jungia senuosius rūmus su Piti rūmais. Koridoriaus idėja kilo žinoma Medičiams, jų pinigai čia ir buvo sumerkti. Viskas tik tam, kad Florencijos valdovai galėtu laisvai vaikščioti, nesibaimindami dėl savo gyvybės.
Trumpas sustojimas prie kiaulės/šerno (Porcellino) turgaus, kuriame šilką pardavinėjo. Ryšio tarp šerno ir šilko nematau. Dabar čia pardavinėja rankines tai bent šioks toks ryšys yra. O va turgaus skliautai iš tiesų gražūs. Žmonės kalba šerno statula laimę neša. Nueikite ten ir suprasite, ką reikia padaryti, kad šernas-džinas visus norus išpildytų.
Metas pristatyti Florencijos „solomon”. Vilnius pilnas solomon grafiti. Tiesa mūsiškis kaip koks keturmetis tik savo vardą rašyti moka, o va Florencijos tepliotojas pasistūmėjo kiek tolėliau. Matomai kūrybiška aplinka paveikė. Ką čia Fabijoniškės prieš Florencijos tapybą ir architektūrą. Taigi kažkada jis kaip tikras grafiti atstovas chuliganiškai, tačiau su polėkiu pradėjo kelio ženklus apipavidalinti. Vėliau jam miesto valdžia oficialiai leido tęsti šią veiklą ir dabar smagiai apipieštų plytų ar eismo krypčių ženklų galima rasti kone kiekvienoje senamiesčio gatvėje. Iniciatyva žavinga. Taip ir toliau žmogau. Wroclave yra žaidimas „surask nykštuką”, tai Florencijoje be didelio vargo galima žaisti „surask linksmą kelio ženklą”. Tuo mes ir užsiėmėm tas kelias valandas.
Atėjo metas susipažinti su jau kelis amžius skaičiuojančia kūryba. Senieji rūmai (Palazzo Vecchio) ir vėl gi Medičių šeimos palikimas. Čia įėjimą saugo Mikelandželo Dovydas. Tiesa netikras, bet vis tiek dailus ir vis tiek pasiryžęs kovai su Galiotu. Šalia savo vandenis gano Neptūnas. Pats rūmų statytojas Kozimas I de Mediči toje pačioje aikštėje joja ant arklio ir prižiūri savo valdas. Kitoje aikštės pusėje Loggia dei Lanzi įėjimą saugo Medičių liūtai. Šioje arkomis puoštoje erdvėje medūzos galva puikuojasi Persėjas, o Heraklis grumiasi su kentauru Nesu. Legenda pasakoja, kad Nesas norėjo Heraklio žmoną pagrobti ir štai akmenyje iškaltoje scenoje Nesas gauna pagal nuopelnus (bent man taip pasirodė). Puiki įžanga į Uficių galeriją. O galerijos abu sparnus puošia Donatelo, Leonardas, Mikelandželas, Dante, Vespučis, Galilėjus, Makiavelis, Petrarka ir dar geras tuzinas kitų statulų. Mes vos 10min miesto centre, o jau turbūt pripyliau kokius 15 žinomų žmonių ar personažų. Tada pradedi suprasti Florencijos sindromo prasmę. Net man galva apsisuko.
Ant Senųjų rūmų sienos, už Heraklio skulptūros slepiasi dar vienas grafiti, tik šis daug senesnis, nei tie supaišyti ant kelio ženklų. Manoma, kad čia savo kūrybą paliko da Vinčis. Su grafiti mes vis dar nebaigiame, be menininko Clet ir jo kelio ženklais yra dar ir Blub, kuris da Vinčį, Botičelio Venerą net Amy Winehouse ir daug kitų patupdė po vandeniu su nardymo kaukėmis. Jei dar negana, sukame prie Dantės namų. Čia ant grindinio plytelės, papylus vandens išryškėja poeto reljefas, o visai čia pat stovi benediktinų abatija. Manoma, kad būtent čia Dantė pamatė savo gyvenimo meilę Beatričę. Dar negana? Sukame link Boboli sodų (įėjimas 6eur). Čia jaukiai grotoje sulindę ilsisi faunai. Čia sukame ratus apie Okeano statulą menamai apsuptą Nilo, Gango ir Eufrato. Akys užsikabina už prie uolų grandinėmis prikaltos Andromedos ir Persėjo, skubančio jos gelbėti. Jei kas sakys, kad Florencijoje meno tiršta, patikėkite Florencijoje meną peiliu galima raikyti. Uff…
Parkavimo laikas tirpte ištirpo. Metas judėti iš centro. Sumuštinius su jaučio skrandžiu paliekame kitam kartui. Finalinis ir tikrai neprasčiausias akcentas Porte Sante kapinės. Nuo ten dar kartą apžvelgėme Florencijos panoramą su dominuojančiu Florencijos katedros kupolu. Pačios kapinės vertos dėmesio, jei nesibaidai į kaklą tau kvėpuojančių 1000+ vėlių. Kai kurie antkapiai tikrai nuostabūs meno kūriniai. Taip kaip ir priklauso Florencijai. Čia ilsisi Pinokio autorius bei Vespuči šeima, kalta už Amerikos vardo suteikimą.
Viskas, pamojuojame Florencijai. Jos siauroms gatvelėms ir dažnai nervus gadinančiu eismu, o mes maunam į Pučinio gimtąjį miestą Luką, kuris man širdžiai mielas dėl čia vykstančio cosplay renginio. Beje vieno didesnių Europoje. Nuo ryto alkanais pilvais, lendame į pirmą Lukoje užmatytą piceriją. Dar turim daug reikalų, tad pasistiprinti būtina.
