Puiki diena susipažinti su Famagusta arba Gazimagusa, kaip ją vadina vietiniai gyventojai. Gazi išvertus iš turkų kalbos reiškia karo veteranas. O taip, kraujo ir ginklų žvangėjimo šitas strategiškai svarbus miestas matė į valias: prasidėjęs nuo egiptiečių, perėjo per daug rankų. Arba Ammochostos. Išvertus iš graikų kalbos tai reiškia palaidotas smėlyje. Visam likusiam pasauliui tai tiesiog Famagusta. Tačiau pirmiausiai Famagustos priemiesčiai ir pasakojimą norėčiau pradėti nuo Kipro globėjo Barnabo.
Manoma, kad Barnabas gimė Famagusta kraštuose. Išvyko į Jeruzalę ir tapo tik besiformuojančios krikščionių bendruomenės nariu. Susipažino su Sauliumi, kuris po krikšto tapo Paulius ir pasileido vaikinai per rytines Viduržemio jūros šalis skleisti Gerosios Naujienos. Atvykę į Kiprą, pasileido per visą salą nuo Salamis iki Pafoso. Paulius Pafose buvo nuplaktas prie žymiųjų Pauliaus stulpų, tad tepė slides iš salos į kitą mūsų jau lankytą salą. Barnabas išvadų nepasidarė. Įsivartė į žydų sinagogą ir buvo užmėtytas akmenimis. Evangelistas Morkus, baiminantis tolimesnių akibrokštų, užkasė jo kūną nepažymėtame kape.
Po 400 metų Barnabas matyt nuobodžiavo, tad apsireiškė Kipro arkivyskupui ir parodė kur jis palaidotas. Arkivyskupas atkasa kapą: tiksliai kaip du vandens lašai panašus į Barnabą. Prie jo kriptos mes ir nuvykome. Pasistumdėme su vokiečių turistais ir judėjome toliau. Visai netoliese kitoje gatvės pusėje, vos už kelių šimtų metrų yra kita laidojimo vieta – kažkada buvęs karalių ir aukštuomenės nekropolis, galiausiai išsiplėtęs ir iki paprastų mirtingųjų. Jame žmonės buvo laidojami nuo VII a. pr.m.e iki maždaug tada kai buvo atrastas Barnabo kapas, tad galimas daiktas, kad Morkus palaidojo Barnabą šių kapinių prieigose. Buvusio nekropolio dydis vis dar nėra iki galo aiškus.
Kitas pilietis, kurį norėčiau paminėti mažiau stebuklingas, bet ne mažiau svarbus Kipro istorijai – Karalius Evagoras. Evagoras gimė laikais kai Kipras buvo po persų valdžia. Rodydamas išskirtiniu derybų ir diplomatinius sugebėjimus, jis sudarė sąjungą su Atėnais. Jo partizaninės kovos nusilpnino persus ir galiausiai iškovojo pusiau autonominį valdymą. Kai Atėnai pasitraukė iš aljanso, persai nepraleido pasinaudoti proga ir sutriuškino Evagorą prie jau minėto Kitiono. Evagorui teko pasitraukti į Salamį, kur galiausiai buvo nužudytas eunucho. Prie Salamio miesto vartų mes ir stovėjome. Tiesa dabar tai pakeliamas užtvaras ir reikia susimokėti 50 tugrikų, kad patektum vidun. Kortelių nepriima, turkiškų lirų kišenėje pas mus nei vienos. Judėjome iki netoliese esančio restoranėlio mainytis pinigų.
Ką pamatėme praėję užtvarą, privertė žagtelėti. Kadaise buvusi Kipro sostinės teritorija driekiasi per 150ha. Čia maždaug 70 Romos forumų. Dar tik dalinai atkasta, bet jau įspūdinga. Dar tik bundanti iš pamirštų istorijos puslapių, tačiau šis lengvas kvėptelėjimas nupūtė mus. Nekilo abejonių kodėl tai svarbiausia vieta archeologams visoje Kipro saloje. Įkurtas panašiu metu kaip ir Kitiono miestas, Salamis tapo svarbiu prekybiniu uostu iš kurio buvo plukdomas varis į visą pasaulį. Ilgainiui jis tapo svarbiausiu komerciniu centru ir susikrovė įspūdingus turtus.
Maldos marmuro šventyklose, klegantis turgus, aistros teatriniuose pasirodymuose, politiniai debatai Evagoro rūmuose. Miestas gyventojų kiekiu nenusileido Kaunui. Tada nutiko žemės drebėjimai, palietę visus senovės Kipro miestus. Gyventojai išsikraustė piečiau, kur dabar stovi Famagusta. Salamio šurmulys nutilo. Galiausiai buvo pamirštas ir nutilęs tūnojo po storu žemių sluoksniu ilgus amžius.
Paliekame šitą apleistą miestą, važiuojame į kitą – Varošą. Į ją patekti galima tik pro vienus vartus, visos kitos gatvės, vedančios į miesto gilumą užbarikaduotos tvoromis ir statinėmis, visai kaip Nikosijoje. Dronai prie vartų konfiskuojami. Teritorija tokia didelė, kad norint ją visą apžiūrėti prireiks dviračio ar paspirtuko. Juos galima išsinuomoti iš karto už vartų.
O tada patenki į erdvę, kur sustojęs laikas. Griūvančios prabangios vilos, naktiniai barai, parduotuvės ir viešbučiai, vijokliai, besitrankančios langinės. Visa šita melancholiška elegancija paserviruota su paslaptini ir sielvartu. Buvęs aukštos klasės kurortas, garsių ir turtingų žaidimų aikštelė, dabar visiškai išmiręs. Viskas pasikeitė 1974-tųjų vasarą. Per vieną naktį, kaip Pelenė vidurnaktį, klestinti Varošą iš rojaus pavirto apleistu vaiduoklių miestu. Čia gyvenę graikų kilmės kipriečiai manė, kad palieka namus tik trumpam. Juk konfliktas greitai išsispręs. Dabar šią 600ha teritoriją kontroliuoja Jungtinės Tautos. Čia net įrengta jos būstinė. JT nuosavybę lengvai galima atskirti dėl plevėsuojančios vėliavos, didelių sumontuotų žiūronų ant stogo ir kareivuko sargyboje, kuris aplink šį pastatą nuotraukų daryti neleidžia.
Į JT priklausančias teritorijas patenka ir Nikosijos oro uostas. 1974 m. liepą ten prasidėjo tikras chaosas. Sukilėlius palaikančios jėgos atvyko į Nikosijos oro uostą, civiliai sugužėjo ten bandydami pabėgti iš konflikto zonos, tada atvyko turkai, bandydami užkirsti kelius. Tie laimingieji, kurie su JT palaiminimu atvyksta į Nikosijos oro uostą, liudija apie kulkų skyles sienose, lėktuvus vis dar ant pakilimo tako, net lagaminus. Dar viena laike sustojusi vieta. Visiškas Legonjerų vaibas. Tie, kam Jungtinės Tautos į laiškus neatsako, gali aplankyti oro uostą virtualiai nuoroda čia .
Grįžtam prie Varošos. Išgelbėti miesto jau nebepavyks, jis per daug ilgai stovėjo apleistas. Širdį skauda, kai suprantu, kad ilgainiui visos gražiosios vilos turės būti nugriautos. Varoša tai ne tik senų laikų relikvija, tai ir priminimas apie vis dar besitęsiantį konfliktą, daug sudaužytų planų ir gyvenimų. Dar vienas randas kartose. Varošos gatvės tai priminimas, ką tokie konfliktai kainuoja paprastiems gyventojams, kuomet valdžioje esantys nusprendžia pasimatuoti bybiais.
Metas pažiūrėti kuo gyvena pati Famagusta. Skrandžiai jau gerokai gurgė, tad nusimetę mašiną senamiestyje, pirma patraukėme ieškoti maisto. Šį kartą loterija lėmė išmėginti meze prie Lala Mustafa Paša mečetės arba buvusios Šv. Mikalojaus katedros. Maisto užteko ir kitos dienos pietums. Saulė jau ritosi vakarop, tad išsiridenome iš restorano apžiūrėti senamiesčio.
Famagustoje daug palikimo iš venecijiečių ir prancūzų valdymo laikų. Netoliese nuo Lala Mustafa Paša mečetės stūkso buvusio pranciškonų vienuolyno griuvėsiai. Už jo venecijietiški rūmai. Panardžius gatvelėmis toliau užtikome Armėnų ir Karmelitų bažnyčias. Po jų atėjo metas prisiminti literatūros žanrą ir išmoktas pamokas, jog savo nosinių nevalia mėtyti kur papuola. Artėjome prie Otelo pilies ir Famagustos uosto. Pats Famagustos uostas buvo įkurtas, kai užpelkėjo Salamio prieigos. Lusinjanai buvo puikūs fortų statytojai, o venecijeičiai viską tik sutvirtino ir taip iškilo Otelo pilis su venecijietišku liūtu virš įėjimo. O tuomet Šekspyras sugalvojo maurą išsiųsti į Kiprą. Tas mauras meilės reikaluose buvo tiek pat pasimetęs kiek žuvis ištraukta iš vandens. Tada dar pridėkime paranoją ir nuo čia viskas pradėjo ristis žemyn.
Pabaigai pasilikome gotikinę Šv. Jurgio bažnyčią. Ji taip pat mena Lusinjanų laikus. Dar ji pamena otomanų karuomenės apgultį: sviedinių palikti pėdsakai vis dar matomi sienose. Ir laiką, kai buvo paversta mečete. Ir tada kai buvo perkvalifikuota į kupranugarides (karvidės, arklidės, vištidės aišku, tai sekant šia logika išvedžiau naujadarą). Šita bažnyčia gerai iliustruoja istorinius įvykius, vykusius Famagustoje. Tai va tokia ta Famagusta.