Keliamės iš lovų anksti. Šiandien laukia įspūdinga diena – mūsų tikslas yra UNESCO paveldas, El Torcal de Antequera.
El Torcal de Antequera yra unikalus kalkakmenio karstinis kraštovaizdis, garsėjantis nepaprastomis uolienų formacijomis. Šis kraštovaizdis susiformavo per milijonus metų, kai kadaise buvęs jūros dugnas iškilo ir dėl geologinių procesų – vėjo, lietaus bei temperatūros pokyčių – susikūrė įspūdingos, tarsi bokštai ar plokštės primenančios uolos. Vietovėje gausu unikalių uolienų formų, kurios savo pavidalais primena gyvūnus, daiktus ar net žmonių siluetus, dėl ko ji tampa ypač patrauklia lankytojams.
Pavadinimas „Torcal” kilęs iš ispaniško žodžio „torca”, kuris reiškia įdubą. Šie labirintą formuojantys stulpai ir įdubos kadaise slėpė pasipriešinimo būrius – tiek per Prancūzijos invaziją, tiek per Francisco Franko valdymo laikotarpį.
Francisco Franko diktatūra buvo vienas prieštaringiausių laikotarpių Ispanijos istorijoje. 1936 m. prasidėjęs Ispanijos pilietinis karas baigėsi 1939 m., kai Franko vadovaujami nacionalistai, gavę paramą iš Vokietijos (Adolfo Hitlerio) ir Italijos (Benito Musolinio), nugalėjo respublikonus. Franko autoritarinio režimo metais bet koks politinis pasipriešinimas buvo žiauriai slopinamas – daugybė respublikos šalininkų buvo suimti, ištremti arba nužudyti. Pirmaisiais valdymo metais jis vykdė izoliacionistinę politiką, kuri stabdė šalies ekonominį vystymąsi. Buvo draudžiamos regioninės kalbos – baskų, galisų ir kataloniečių. Solo castellano! Karštakošiai baskai iš ETA organizacijos net pamėgino jį nužudyti.
Kita vertus, Frankas buvo gan populiarus tarp konservatyviai mąstančių gyventojų. Jis buvo suvokiamas kaip tas, kuris stabilizavo chaoso ištiktą valstybę po pilietinio karo, nors ir politinių laisvių sąskaita. Dar iki mirties jis paskyrė princą Chuaną Karlosą (Juan Carlos) savo įpėdiniu, kuris, priešingai visiems lūkesčiams, įtvirtino konstitucinę monarchiją ir demokratiją. Buvęs diktatorius turbūt dar ilgai vartėsi kape už tokį akiplėšiškumą.
Įdomus istorinis faktas: viena priežasčių, kodėl Ispanijos himnas neturi žodžių, yra susijusi su Franko valdymu. Jo laikotarpiu himno žodžiai buvo sukurti, tačiau jie šlovino patį diktatorių ir atspindėjo nacionalistinę, autoritarinę ideologiją. Po jo mirties, pereinant prie demokratijos, himnas buvo grąžintas į instrumentinę versiją be žodžių.
Grįžkime prie gamtos stebuklų. Rekomenduoju atvykti iki 11 val., nes aikštelė prie informacijos centro yra nedidelė. Jei jos neužteks, teks parkuotis kalno papėdėje ir serpantinais bildėti autobusu (1,5eur).
Nuo informacijos centro prasideda trys turistiniai maršrutai: žalias, geltonas ir oranžinis. Mano nuomone, geltonas yra pats optimaliausias. Jo ilgis – apie 3 km, o žygis trunka maždaug 2 valandas. Žalias maršrutas šiek tiek trumpesnis, bet jame praleidi vietą, kur takas vingiuoja siauru tarpeliu tarp uolų. Čekijoje panašiame akmenų miške toks takelis buvo pavadintas „pelės urveliu” – tai puikiai iliustruoja šios vietos esmę.
Mėgstantiems Roršacho (Rorschach) testus siūlau paieškoti oficialiai pripažintų formų – kupranugario, kanarėlės, sfinkso ir kitų „slėnio gyventojų”. Mums buvo smagiausia atrasti savąsias unikalias formas kaip Pinokis ar šuo!
Žygio metu, likus 5-10 minučių iki informacijos centro, po dešine žvalgykitės medinio stulpelio su „X” ženklu. Ties juo pakilkite į kalną – taip pateksite į plokštumą, kuri paliko didžiausią įspūdį. Būtent čia radau puikiai išlikusį amonito antspaudą. Keistas jausmas vaikštant kalnų viršūnemis suprasti kad vaikštai buvusiu jūros dugnu.
O didžiausias nuostabos šaltinis – sklendžiantys grifai virš galvos. Šie didingi paukščiai išnaudoja šiltas oro sroves, kylančias palei kalnus. Net ir nepatyręs ornitologas užburiamas, kai 3 metrų ilgio sparnai prasklendžia virš tavęs. Norisi likti ant tos viršūnės ir gerti šią emociją.