Pirmiausiai – informacija apie bilietus. Yra dviejų tipų bilietai:
- Paprasti bilietai (10 eurų)
- Bilietai su gidu (18 eurų)
Plius 3eur administracinių mokesčių. Papildomai galima nusipirkti parkavimo vietą už 2 eurus. Svarbu žinoti, kad paprasti bilietai būna išparduodami net ir ne sezono metu – mūsų atveju jie buvo išpirkti 2 mėnesius į priekį, o bilietai su gidu – 2 savaites į priekį.
Kelionės organizavimas reikalauja kruopštaus pasiruošimo. Rekomenduoju atvykti bent valandą prieš numatytą laiką, kad suspėtumėte išspręsti visus techninius klausimus. Svarbu žinoti, kad nėra tiesioginio privažiavimo prie starto linijos.
Yra trys oficialios parkavimo aikštelės:
- Prie tako pabaigos – galima pasigauti autobusą į miestelį
- Didelė aikštelė už miesto, taip pat su autobusu į miestelį (važiuoja kas pusvalandį)
- Maža aikštelė prie Restaurante El Kiosko – nuo čia prasideda takas link pagrindinio įėjimo
Mes nesinaudojome parkavimo aikštele, tačiau radome vietą netoli restorano.
Kai automobilio klausimai išspresti ir vienokiu ar kitokiu būdu jūs jau prie El Kiosko, raskite netoli esantį tunelį ir už jo einantį takelį. Per 20 minučių šis takelis jus nuves prie Caminito del Rey pradžios.
Atvykti laiku pavyko, šalmus gavome, gidą gavome. Šiek tiek nervų kainavo, bet dabar jau galima pradėti mėgautis tarpekliu.
Kažkada laikytas pavojingiausiu pasaulyje takas, dabar pilnai pritaikytas turistų masėms. Gal labiau tiems, kas nebijo aukščio. Nes aukščio čia tikrai bus. Ir vėjuoto aukščio. Tad savo baimes reikia įvertinti prieš įžengiant į Caminito del Rey – kelias vienpusis, grįžti atgal galimybės nebus.
Istorinis kontekstas. Caminito del Rey pradėtas statyti 1905 m. ne turistiniais, o praktiniais tikslais. Originaliai takas buvo skirtas darbuotojams iš dviejų netoliese esančių hidroelektrinių (Chorro ir Gaitanejo krioklių) patekti į darbo vietas. Jis buvo naudojamas medžiagų transportavimui ir kanalų priežiūrai.
Pradinis takas buvo sudarytas iš paprastų betoninių plokščių, pritvirtintų prie uolų plieniniais ramsčiais. Laikui bėgant, takas buvo apleistas ir tapo itin pavojingas. Senojo tako fragmentus vis dar galima pamatyti žygiuojant ir įvertinti saugumo standartus tais laikais. Betoninės plokštės byrėjo, vietomis likdavo tik metalinės sijos. Nepaisant akivaizdžių pavojų, adrenalino ieškotojai ir sportinio laipiojimo entuziastai vis tiek čia lankydavosi.
2001 m. dėl kelių nelaimių ir mirtinų incidentų takas buvo uždarytas visuomenei. Drąsuoliams, pagautiems šioje vietoje, grėsdavo net iki 6000 eurų siekiančios baudos. 2015 m. Andalūzijos valdžia nusprendė atkurti taką, siekdama jį paversti saugia ir patrauklia turistų vieta.
Šis takas leidžia apžiūrėti įspūdingas 400m aukščio uolas, kuomet pats kabi kažkur ties 100m. Gidas papasakojo detales, kaip takas buvo statytas, kokių iššūkių inžinierius turėjo ir kokių sprendimų imtąsi, kad problemos būtų išspręstos. Palietė tarpeklio faunos temą. Papaskojo kaip vietinės ožkos laižo akmenį, kad gautų druskos (ir čia kažkada buvo jūros dugnas). Papasakojo kaip grifai, ėdantys tik dvėselieną, padeda gyvūnams numirti. (jie gyvūnus išgązdina, kad jei nukristų nuo stačių šlaitų). Papasakojo kaip norint išlaikyti grifus apylinkėse jie šeriami kritusiomis karvėmis. Tada pakalbėjome apie vietos flora. Sužinojau ant kokio medžio užauga karato sėklos ir kaip nunuodyti antrąją pusę kad toksikologinis nieko neparodytų.
Daug visko prisiklausėme, tačiau labiausiai žavėjo tarpeklio vaizdai ir apačioje šniokšiančios Gaitanejo upės garsas. Ir žinoma įspūdingą žygį reikia užbaigti įspūdingai: paskutinė atkarpa ėjo per siūbuojantį bezdžionių tiltą. Viskam pasibaigus ir pridavus šalmus, beliko pasigauti autobusą, vežantį atgal į miestelį (2,5eur). Nuo išlipimo iš mašinos iki įlipimo užtrukome apie 4h. Tad šį lankytiną objektą reikia tinkamai susiplanuoti.
Fun fact: čia filmuotas Fon Rajeno ekspresas su Frank Sinatra