Atsisveikiname su Plovdiv ir judame Šiaurės kryptimi. Šios dienos galutinė stotelė Sveti Vlas. Nacionalinė Bulgarijos gėlė – rožė, tad negalime neaplankyti rožių slėnio, ypač kai šiuo metu prasideda rožių derliaus rinkimas. Bulgarija pagamina 85% viso pasaulio rožių aliejaus
Pradžioje trumpam sustojame pasižiūrėti, kaip Trakijoje laidojo kilminguosius. Aplink Kazanlek yra net keletas trakų kriptų, mes pasirenkame kriptą, esančią arčiausiai miesto.
Visos šios kriptos – tai buvęs nekropolis netoli senovės trakų miesto Seutopolio. Seutopolį taip pat atrado besiruošdami vandens rezervuaro statybai, tačiau buvo nuspręsta tęsti darbus, ir Seutopolis liko užtvankos dugne.
Pati kripta atrasta netyčia, kai kareiviai bandė išsikasti apkasus. „Ei, žiūrėk, ką radau!” – „Tikiuosi, kad tai ne dar viena bomba…” – „Ne, atrodo kaip 2500 metų senumo kripta!” Karinė archeologija visada efektyviausia.
Kriptą puošia helenistiniai piešiniai, vaizduojantys moterį ir vyrą. Greičiausiai tuos pačius, palaidotus kriptoje. Šie du herojai papuošti lauro lapų vainikais, kurie helenizmo eroje reiškė, jog žmonės buvo didvyriai.
Tai vienas svarbiausių palikimų iš Trakijos laikų, dėl to objektas įtrauktas į UNESCO sąrašus. Piešiniai yra tokie brangūs, kad originalios kriptos turistams lankyti neleidžiama. Tam buvo pastatyta kopija. Prie kopijos užtikome ilgą eilę smalsaujančių turistų. Nusprendėme eilės nelaukti. Vienaip ar kitaip, neišmanome helenizmo eros taip gerai, kad suprastume tų piešinių reikšmę. „O čia kas?” – „Vyras su vainiku.” – „O kodėl jis su vainiku?” – „Nes buvo didvyris.” – „Aha…” – tokios būtų mūsų gilios diskusijos.
Lukas jau nuo vakarykščio Bačkovo vienuolyno ėdė visus kada jam kardą nupirks. Kiek gi galima važinėti, greičiau į parduotuvę man kardo! Vakar vakare drama ištiko, kai mažasis suprato, jog laikas miegoti, ir šiandien kardo nesulauks.
Kriptos papėdėje radome visai padorų medinį kardą vos už 3 BGN. Už tokią kainą Lietuvoje gautum nebent ledų pagaliuką. Vaikas krykštavo visą dieną ir kardo iš rankų nepaleido. Atradome savo kelionės riterį, pasiruošusį nukauti bet kokį drakoną, ypač jei jis pagamintas iš ledų.
Po kriptos užsukome į rožių muziejų. Kadangi pats rožių aliejus net tris kartus brangesnis už auksą, jo pirkti nesiryžome. Užtat rožių vanduo mums buvo pats tas.
Su rožių aromatu mašinoje pajudėjome grožėtis rožių plantacijomis ir ten intensyviai dirbančiais rinkėjais. Labai norėjau pati išbandyti rožių rinkimą, tačiau absoliučiai visi laukai buvo arba jau nuskinti, arba šiuo metu skinami, tad sustoti nesiryžome.
Pavažiavę dar toliau, aukštai ant kalno išvydome mūsų kitą lankytiną tašką – Buzludžą. Tai istorinė Bulgarijos vieta, menanti paskutinį mūšį tarp bulgarų ir turkų. Čia įvyko ir slaptas komunistų susirinkimas, nubrėžęs gaires ateities Bulgarijai.
Ta proga šioje vietoje buvo pastatytas paminklas, šlovinantis tuometinę santvarką. Be Lenino ir penkiakampių žvaigždžių, žinoma, neapsieita. Deja, sovietinei vyriausybei užsilenkus, vieta liko apleista ir dabar yra avarinės būklės. Skubame apžiūrėti šią skraidančią lėkštę, kol dar galima. Prie paminklo mus pasitiko apsaugininkas, saugojęs mūsų turistiškas galvas nuo krentančios plytos. Sovietų ideologija gal ir sugriuvo, bet architektūra vis dar gali ant galvos užkristi.
Per kalnus persiritome per Šipka perėją ir planavome apžiūrėti Bulgarijos civilizacijos lopšį. Deja, laikas buvo ne mūsų pusėje, ir Madaros raitelį, Pliską ir kitus objektus šalimais palikome kitiems kartams. Pjovėme tiesiausiu keliu į pajūrį. Nakvynės vietą Sveti Vlas pasiekėme tik prieš septynias.
Garden of Eden yra pačiame mieselio pakraštyje. Kitą kartą rinkčiausi gyvenamąją vietą arčiau Saulėtojo kranto. Mažiau problemų su viešuoju transportu. Ir pavadinimas „Garden of Eden” kiek klaidina – čia nei Adomo, nei Ievos, nei žalčio su obuoliu. Tiesiog dar vienas turistinis kompleksas.
Sprendžiant pagal čia išdygusius ir vis dar dygstančius didžiulius kompleksus, vasaromis čia marios žmonių. Būna tiek daug rusų, kad vietiniai juokauja, jog reikėtų rublį įteisinti kaip vietinę valiutą. Neretai pamatysi apartment-hotel sprendimus. Viename tokiame ir mes gyvename. Teritorijoje butai priklauso privatiems asmenims (dažniausiai draugams iš rytų), tačiau kai asmenys čia negyvena, registratūra gali butu disponuoti kaip viešbučio apartamentais.
Apylinkės vis dar ruošiasi vasaros sezonui. 80% restoranų uždaryti. Kai kurie baseinai vis dar tušti. „Ateikite rytoj, vanduo jau bus!” Tvoros dažomos, o takeliai remontuojami. Statybininkai skuba užbaigti darbus prieš turistų antplūdį.
Gerai, kai aplink ramybė, blogai, kad pavalgyti ir apsipirkti pasirinkimas sumažėja iki minimumo. „Turime picą, picą su sūriu, ir picą su sūriu bei pomidorų padažu. Ką renkатės?” Merkiam kojas į Juodąją jūrą. Prasideda relaksavimo metas. Po visų istorinių, kultūrinių ir archeologinių objektų – pagaliau atokvėpis. Kol Lukas kardą išbandys ne tik ant įsivaizduojamų priešų, bet ir ant smėlio pilių, mes galime ramiai mėgautis saule ir jūros ošimu. Atostogos pagaliau prasideda… bent jau iki kito UNESCO objekto.