Sėdame į mašiną ir šausime apžiūrėti daugiau Andalūzijos. Šis regionas gali pasiūlyti nuostabiai kontrastingą kraštovaizdį – nuo snieguotų Sierra Nevada viršukalnių iki Tabernas dykumos, vienintelės dykumos Europoje. Šį kartą mūsų dėmesio centre – baltieji miesteliai.
Baltieji miesteliai (isp. Pueblos Blancos) – tai tikroji Andalūzijos siela ir gyvas langas į praeitį. Tai nedideli, vaizdingi miesteliai, kurių išskirtinis bruožas – baltai dažyti namai, vingiuotos siauros gatvelės, o jų siluetai, puikiai įkomponuoti kalnų fone.
Šis unikalus pavadinimas kilo iš gilios istorinės tradicijos – namų sienų balinimo kalkėmis. Ši praktika įsišaknijo dar maurų valdymo laikotarpiu ir turėjo keletą svarbių praktinių bei estetinių priežasčių:
- Balta spalva yra puikus natūralus būdas apsisaugoti nuo karščio. Ji atspindi saulės spindulius, todėl namuose išlaikoma vėsi temperatūra net pačiomis karščiausiomis vasaros dienomis. Baltieji miesteliai taip tampa patraukli vieta gyventi.
- Kalkės turėjo ir svarbų higieninį aspektą – jos natūraliai dezinfekavo sienas, apsaugodamos nuo kenkėjų ir bakterijų plitimo, kas buvo ypač svarbu tais laikais, kai medicinos žinios buvo ribotos.
- Vietinės valdžios reglamentai reikalavo išlaikyti vientisą miestelių architektūrinį vaizdą. Balta spalva tapo ne tik praktiška, bet ir oficialiu standartu, užtikrinančiu estetinį vietovių vieningumą. Va taip visoje Andalūzijoje prisibarstė baltieji miesteliai
Baltieji miesteliai buvo svarbios tvirtovės maurų valdymo laikais (711–1492 m.). Šie miesteliai neatsitiktinai įsikūrę kalnų šlaituose – jų strateginė pozicija leido efektyviai apsaugoti regioną nuo galimų įsiveržimų. Po Rekonkistos dauguma šių miestelių išsaugojo maurų įtaką savo architektūroje.
Pažinčiai su baltaisiais miesteliais parinkau keletą jų, kiek galima skirtingesnių.
Mijas – baltasis gėlėtasis miestelis
Žavus kalnų miestelis, įsikūręs netoli Costa del Sol pakrantės, stebina savo vingiuotų siaurų gatvių labirintu. Nesvarbu kurioje gatvelėje pasiklysi, o tu tikrai pasiklysi, visur tave pasitiks spalvingi gėlių vazonėliai. Sustatyti ant grindinių, sukabinti ant baltų tradicinių namų sienų, jaukiai įsitaisę ant medinių palangių – gėlės čia yra visur. Miestelis net turi vadinamuosius gėlių laiptus, kurie dar labiau pabrėžia jo romantišką atmosferą.
Miesto kraštovaizdis susiformavo dėl specifinės geografinės padėties – jis įsikūręs stataus kalno šlaite, todėl gatvės vingiuoja neįtikėtinai siauromis ir stačiomis trasomis. Šis išskirtinis planavimas suteikia miestui dar daugiau žavesio ir autentiškumo.
Čia taip pat galite sutikti unikalų tradicinį transporto būdą – Mijas burros-taxi (asiliukų taksi), kuris atsirado XX amžiaus viduryje. Vietos gyventojai išradingai sugalvojo siūlyti turistams asilų pavėžėjimo paslaugas, kai pamatė, kad atvykėliai juos fotografuoja ir prašo pasivažinėti. Šiandien tai ne tik praktiškas susisiekimo būdas, bet ir savotiškas miesto kultūros bei istorijos simbolis.
Dar vienas istoriškai svarbus objektas šiame miestelyje yra tradicinis ovalus bulių ringas (Plaza de Toros). Deja į jį pakliūti mums nepavyko. Nors šiuolaikiniame kontekste tokie objektai kelia diskusijų, jis išlieka svarbiu architektūriniu ir kultūriniu paveldo elementu, liudijančiu apie ispaniškas tradicijas.
Praktiniai patarimai lankytojams: rekomenduoju šį nuostabų miestelį aplankyti arba labai anksti rytą, kol dar nėra daug turistų, arba vėlai popietę, kai dienos karštis pradeda slūgti. Parkavimo vietos čia itin ribotos dėl siaurų gatvelių ir didelio turistų srauto, todėl verta iš anksto suplanuoti savo kelionę.
Setenil de las Bodegas – gyventi po akmeniu – ne problema, o privilegija!
Ir išskirtinė patirtis. Šis nuostabus Andalūzijos miestelis yra tikras architektūrinis stebuklas, kur žmonės gyvena tiesiogine to žodžio prasme – po milžiniškomis uolomis. Čia namai ne tik įspūdingai atrodo, bet ir yra nepaprastai funkcionalūs. Natūralios uolos tarnauja kaip išskirtinis stogas ir sienos, sukurdamos natūralų mikroklimatą, kuris puikiai apsaugo gyventojus nuo itin karštų Pietų Ispanijos vasarų ir šaltų žiemos dienų.
Miestelio pavadinimo kilmė irgi įdomi. Jis kilo iš lotyniško termino „septem nihil” (septynis kartus nieko) – legenda byloja, kad miestelį buvo sunku užimti per Rekonkistą, nes jis septynis kartus priešinosi krikščionių armijoms.
Architektūriniu požiūriu, Setenil de las Bodegas yra unikalus pavyzdys, kaip žmonės gali harmoningai sugyventi su gamta, pritaikydami aplinką savo poreikiams. Uolos čia nėra kliūtis, o natūralus statybinių medžiagų ir priedangos šaltinis.
Pačios pačiausios gatvės mūsų nuomone yra pagrindinė atrakcija Avedina de Carmen (pagrindinė gatvė, kuri tiesiog įsirėžusi į uolėtą kraštovaizdį.) ir stačioje įkalnėje prigludusi calle Herriera.
Rekomenduoju rinktis apšviestą paros laiką ir geriausiai rytą. Taip galėsite geriau įžvelgti architektūrinius miestelio ypatumus, lengviau rasti parkavimo vietą ir ramiai išgerti kavos, nesistumdant žmonių jūroje. Šis miestelis mums patiko labiausiai.
Villaluenga del Rosario – daugiau ožkos sūrio nei gyventojų
Pasikrovusi ispaniško kaimo nuotaikų, dabar drąsiai galiu sakyti, kad Kadiso provincijos mažiausiame miestelyje, Villaluenga del Rosario, gyvenimas teka tarsi nuostabus sūrio receptas – lėtai, su meile ir tradicijų kvapu. Šis mažytis kaimelis, įsikūręs Grazalemos gamtos parko širdyje, yra tikras lobis tiems, kas ieško autentiškos Ispanijos ir kulinarinių atradimų.
Čia queso payoyo sūris – ne paprastas produktas, o tikras kultūros ambasadorius Šis unikalus ožkos pieno sūris yra ne kartą apdovanotas tarptautiniuose konkursuose. Net miestelio gyventojai yra vadinami payoyos.
Pagrindiniai miestelio akcentai? Nepaisant mažo dydžio, Villaluenga taip pat turi kad ir nedidelę, tačiau seną bulių areną, kurioje vis dar vyksta tradicinės koridos. Turbūt fotogeniškaiusia miestelio vieta yra sudegusioje bažnyčioje prisiglaudusios kapinės.
Jazucar – Blue is the new white
Po mėlyna spalva pasislėpęs baltasis meistelis. 2011 m. Júzcar miestelio bendruomenė nusprendė, kad būtų smagu paminėti pasaulinę Smurfų (isp. Pitufos) filmo premjerą. Tam reikėjo 9000 litrų mėlynų dažų – jų pakako perdažyti visus miestelio pastatus, įskaitant namus, bažnyčią ir net kapines. Iš pradžių tai tebuvo laikinas rinkodaros projektas, tačiau tie 9000 litrų dažų netikėtai tapo tikruoju miestelio aukso puodu.
Turistai plūstelėjo į mėlynąjį miestelį, o vietiniai greitai suprato, kad šis projektas gali būti jų nauja aukso gysla. Kaip grybai po lietaus čia pradėjo dygti smurfiški verslai: vieni puošė namų sienas Smurfų piešiniais, kiti statė Smurfų statulas ar organizavo temines ekskursijas bei festivalius. Vietiniai siūlė viską – nuo smurfiškų kepurių ir mėlyno manikiūro iki galimybės pernakvoti smurfiškoje lovoje ar išgerti kavos pas Gargamelį. Chebra smurfavo iš peties. Eksperimentas pavykoi ir mėlyna tapo gyvenimo būdu.
Tačiau, kaip ir daugelyje puikių istorijų, atsirado komplikacijų. Studio Peyo, turinti teisę į Smurfų prekinį ženklą, pareikalavo 12% nuo miestelio pajamų. Užvirė aršūs ginčai, ir galiausiai Júzcar nusprendė atsisakyti oficialaus Smurfų kaimo statuso. Nepaisant to, miestelis išsaugojo savo mėlynąją estetiką ir toliau džiaugiasi turistų dėmesiu.
Šiandien Júzcar vis dar leidžia lengvai smurfuoti savo gatvėse, tačiau tik tiek, kad nesukeltų papildomų teisinių ginčų su Studio Peyo. Eksperimentas pavyko – mėlyna spalva, pradėjusi kaip laikina idėja, tapo neatsiejama miestelio identiteto dalimi.
Ronda – 120 metrų virš žemės
Ronda yra vienas žymiausių Andalūzijos miestų, garsėjantis savo įspūdingu 120 metrų gylio tarpeklį kertančiu El Tajo tiltu. Tai viena seniausių gyvenviečių Ispanijoje, kurios istorija siekia dar keltų laikus. Tais laikais ji buvo vadinama Arunda.
Maurų laikais miestas tapo Rondos taifos karalystės sostine, vadinosi Izn-Rand Onda ir dėl savo strategiškai išskirtinės geografinės padėties tarnavo kaip puikūs gynybiniai įtvirtinimai rekonkistos metu. Šis miestas buvo viena paskutinių maurų tvirtovių, tvirtovių parpuolusi ant kelių prieš Ferdinandą ir Izabelę 1485 metais.
Vienas žymiausių Rondos akcentų – istorinis Puente Nuevo (Naujasis tiltas), kuris driekiasi virš stulbinančio El Tajo tarpeklio. Geriausia vieta nufotografuoti tiltą su kriokliu yra nuo arabiškos arkos. Tai kažkada buvusios maurų sienos fragmentas. Galima tiesa susimokėti, pasiekti tilto pagrindus ir iš arčiau pasigrožėti senovės meistrų talentais, tačiau manau kad vaizdas nuo arabiškos arkos pasako pakankamai.
Ronda miestelyje eismo daug, o gatvės siauros, tad ir vėl gali kilti iššūkių su parkavimu. Jei norima tik apžiūrėti Ronda tiltą, mašiną galima palikti čia ir išvengti miesto chaoso.
Ronda taip pat laikoma šiuolaikinės koridos lopšiu. Čia įsikūrusi istorinė Plaza de Toros arena, pastatyta XVIII amžiuje, kuri yra viena seniausių, geriausiai išsilakiusiųjų Ispanijoje ir vis dar naudojama. Arena talpina 5000 žiūrovų ir kainuoja 9 eurus. Patekus vidun, apima tikra Koliziejaus dvasia – galima pajusti senovinės arenos atmosferą vaikštant oranžiniu smėliu.
Mieste gyveno ir kūrė garsus rašytojas Ernestas Hemingvėjus, kuris savo romanuose išsamiai aprašė Rondoje vykusias bulių kovas. Istorinė legenda byloja apie tragiškus pilietinio karo (1936–1939 m.) įvykius, kai, pasak pasakojimų, tiek respublikonų, tiek nacionalistų šalininkai buvo žudomi, metant juos nuo tarpeklio į gilų slėnį. Šios istorijos, nors ir nepatvirtintos istoriniais faktais, tapo „Kam skambina varpai“ romano dalimi. Tad vaikštinėdamas po Ronda neklausk kam skambina varpai – jie skambina tau.
Trečias objektas, užkabinęs mus Ronda miestelyje buvo arabiškasis SPA. Arabų pirtys arba Baños Árabes pastatytos XIIIa. Nepaisant to, kad po rekonkistos ilgą laiką buvo apleistos, šios pirtys laikomos vienomis geriausių tokio tipo statinių visoje Ispanijoje. Bilietas kainuoja 4,5 euro.
Patekus į kompleksą, lankytojai nusileidžia laiptais į pasitikimo salę, už jos rikiuojasi šaltųjų vonių ir žvaigždėtais kupolais bei mauriškomis arkomis puošta SPA sale. Pačiame gale pati karščiausia patalpa. Už jos sienos įrengta katilinė, kur kūrenamas pečius įkaitindavo karštosios patalpos grindis. Nuo grindų sušildavo palietas vanduo. Va jums ir garinė pirtis. Vanduo į kompleksą buvo tiekiamas specialiu akveduku iš šalia tekančio upelio. Viskas įrengta po žeme, kad būtų lengviau kontroliuoti temperatūras.
Šis kompleksas atliko dvigubą funkciją: tai buvo ir viešosios pirtys šalia stovinčios mečetės, nes musulmoniškos tradicijos reikalauja kūno apsivalymo prieš pradedant valyti sielą, ir vartai į miestą, kur keliautojai galėjo atsigauti po ilgos kelionės.
Ronda išsiskiria turtingu musulmonišku paveldu. Be akį traukiančių mauriškųjų gynybinių sienų, čia rasite:
- Casa de San Juan de Bosco – pastatas, alsuojantis Nasridų paveldu
- Palacio de Mondragon – XIV amžiaus maurų vila,išlaikiusi autentiškas architektūrines detales
- Casa del Gigante – iš mauriškojo XIII amžiaus. Namas taip pavadintas dėl jame rastų statulų
- Casa del Rey Moro (Maurų karaliaus namai) – Klaidinantis pavadinimas, tačiau pastatytas ant senųjų mauriškų pamatų, kurio pagrindinis akcentas kelis šimtus pakopų turintis vandens šulinys
Legendų mėgėjams rekomenduoju aplankyti Plaza del Socorro aikštę. Čia dviejų liūtų saugomas stovi Heraklis – mitologinis didvyris, kuris, pasak legendos, praskyrė kalnus ir sukūrė Gibraltaro sąsiaurį, tapdamas Andalūzijos herbo dalimi.
Pasak mitologijos, Heraklis buvo pasiųstas į vieną iš savo didžiųjų žygdarbių – pristatyti Geriono galvijų, gyvenusių tolimuose Vakaruose, dabartinėje Ispanijoje. Kelionės metu susidūręs su kalnų grandine, vietoj to, kad juos perkoptų, jis juos praskyrė. Taip atsirado legendiniai Heraklio stulpai – vienas jų Gibraltaro uola, kitas – Jabal Musa arba kitaip Mozės kalnas.
Va tokie tie baltieji miesteliai mūsų akimis.
Nakvynę pasirinkome šalia Ronda. Pirmą kartą mačiau savarankišką registraciją į viešbutį, kuomet automatas nuskenuoja paso duomenis, padaro tavo nuotrauką ir išduodą numerio raktą.