Kad jau esame Beratyje, tai ta proga apsuksime vietinius taškus. Mūsų pirmas taikinys – krioklys. Užsidedu Google navigaciją ir pirmyn. Iš pradžių važiuojasi neblogai, po to kuo toliau to smagesni keliai darosi. Google rodo 3km iki taško. Dzin, tą likusią kelio atkarpą į kalną paeisime, bus proga prasimankštinti. Viršukalnėje google pasako kad jau atvykome, o dabar teleportuokitės 500m tiesiai per uolą. Imame kapštytis pakaušius. Albanija ir jos keliai retkarčiais gali būti klaidinantys.
Kaip tik tada mus pasimetusiu privažiuoja vietinis senukas. Jis žinoma tik albaniškai. Aš jam rodau vietos pavadinimą, jis atsidūsta ir papurto galva. Suprask, vargšai turistai jūs visai ne ten kur jums reikia būti. Toliau bendraujame ženklais. Sako sėskit į mano mašiną nuvešiu jus nabagus ten kur reikia. Mes jam: nuleiskite mus nuo šito kalno iki mūsų mašinos. Kai pagaliau atsiduriame ties mūsiške Fabia, senukas savo minties nepaleidžia, moja ir liepia sekti paskui. Nuveda iki teisingo nusukimo, albaniškai aiškina kaip tą velnio krioklį pasiekti. Iš to kaip jis junginėja mūsų posūkio signalą, suprantame kad kažkur reikės pasukti į dešinę. Padėkojame paslaugiam miestelio gyventojui ir bandome dar kartą ieškoti krioklio.
Iki krioklio veda du keliai: vienas blogas kitas dar blogesnis. Blogesnis iki krioklio veda slėnio apačia, blogas veda aukštyn į kalnus ir tada savo kojomis reikia nuo šlaito nusileisti. Žodžiu kiekvienam pagal savo galimybes. Kriokliukas toks mielas, bet jo paieškos suvalgė 4h mūsų laiko. Džiaugamės pagaliau jį pasiekę ir labiau vertiname kelionę link jo nei jį patį.
Prabaidome avis ir ožkas, apsupusias mūsų mašiną, ir grįžtame atgal iki civilizacijos. Dar kartą prasilenkiame su mūsų geradariu dabar jau ramiai ant plastikinių kėdžių sėdintį ir kavą su savo draugeliais begeriantį. Kita stotelė – kanjonas. Gražus kanjonas. Stojam, fotografuojam, važiuojam, tada vėl stojam. Na manau mintį supratot. Galiausiai randame pėščiųjų praėjimą tarp stačių uolų palei upę. Norėtųsi čia daugiau patyrinėti, bet mus pasiveja lietus, nuo kurio mes taip bandome pabėgti. Akmenys tampa slidūs, vaikščioti tarpekliu tampa pavojinga. Čia upe organizuojami pasiplaukiojimai su pripučiama valtimi, tai sakyčiau tikrai verta. Kiek pavyko išsiaiškinti, sausesnėmis dienomis galima tarpeklio apačia ir prasieiti. Tačiau visi tokie turai organizuojami sezono metu, dabar ties upe nei gyvos dvasios. Tik mes dvi paklydusios sielos. Teks grįžti, kai Albanija bus atidaryta turistams. Osum upė. Osum nes čia gražu ir Osum, nes toks jos pavadinimas.
Kad jau lietus suvaro mus atgal į mašiną, nusprendžiame judėti toliau. Užsistatau kitą mūsų tašką – natūralius baseinus. Pirmus 500 metrų kelias vingiuoja gerai, o tada asfaltas ima ir baigiasi. Ir dabar turbūt metas papasakoti ką navigacijos (ir albanai tuo pačiu) laiko keliu šiuose kraštuose. Užbėgsiu pasakojimui už akių ir pasakysiu, kad Albanija kartelę nuleidusi itin žemai.
Įsivaizduokite provėžas bulvių lauke. Į tas provėžas primėtykite didžiulių akmenų. Sukelkite tas provėžas į statų kalną, kur vienas netikslus kryptelėjimas, bandant išsaugoti bamperį, pavirstų į bilietą pasiskraidyti. Paįvairinkite važiavimą purvo nuošliaužomis bei išplautais grioviais. Ir pravigiuokite visa tai kokius 20 – 30km. Vat į tokius kelius mes atsimušėme. Bandome vieną pravažiavimą – be šansų, bandome kitą. Užsispyrę užvingiuojame gan aukštai, kol atsimušame į lietaus visiškai nuplautą atkarpą. Apie apsisukimą nėra net kalbos. Vingiuojame atgal atbuliniu iki artimiausio kalnų miestelio. Pradeda temti, mūsų bake benzino liko vos 20km, o mes įtrige kažkur nežinia kur. Linai neatlaiko nervai. Pasiulau suktis ir grįžti į asfaltą. Jei ten pritrūksim benzino, bus bent jau šansas pasigauti kažką į pagalbą. Kondiškės, šviesos ir telofonų krovimai atjungiami ir ekonominiu rėžimu dardame atgal. Kokia laimė, kai pasiekiame degalinę. Kadangi daugiau rizikuoti ir per kalnus brautis nenorime, planuotų 30km atkarpa išsiverčia į 150km. Tenka padaryti labai didelį lankstą.
Mauname tiesiai iki nakvynės vietos Ksamilio miestelyje. Čia bus mūsų piečiausias kelionės taškas. Ir tas tikrai jaučiasi, nes kai išeiname pasivaikščioti termometrai rodo 23 šilumos. Taip keista braidžioti po jūrą lapkričio pabaigoje. Šeimininkai priskina mums apelsinų iš jų sodo, o visų geriausia kad sezono metu mokamas ir pilnai užgrūstas pagrindinis Ksamilio paplūdimys visiškai tuščias. Albanijos Maldyvai vien tik mums.
Visai netoli paplūdimių pusiasalyje įsikūręs dar vienas senovinis miestas Butrint. (Daugiau info ir bilietų kainos čia) )Apie šį Epyro regioną užsimenama net Virgilijaus Eneidoje. Helenas, minimas epe, laikomas Butrint įkūrėju. Laikui bėgant vieta turėjo daug savininkų, tad čia teik visko primaišyta. Nuo graikiškų nimfų ir Aklepijaus šventyklų tesiant romėniškomis pirtimis bei krikštykla ir bazilika ir viską užbaigiant Venecijos respubikos palikimu. Nuo 50000 metų prieš mūsų erą iki XIXa. jau mūsų eroje. Viskas gan gerai įdrėkę, bet tikėkimės UNESCO su Albanija žino, ką daro.
Būtent čia tarp griuvėsių mes sutikome naują draugą Ed– meilės išsiilgusi raišą griuvėsių sergėtoją. Net gniužulas gerklėje įstrigo, kai supratau, kad jo kojos niekaip nebeišgelbėsi. Robertas jau buvo pasišovęs vešti jį pas artimiausią veterinarą ir kloti kiek reikės pinigų už operaciją ir pooperacinę priežiūrą. Jautėmės sumautai kai, atnešę jam savo kepsnius iš mašinos, movėm kaip galima greičiau, nes jis tikrai būtų mus sekęs net ir vos paeinantis. Robertas lig šiol vaikščioja lyg žemes pardavęs.
