Pažintį su Kipru pradėjome nuo Aja Napa (Agia Napa). Viena šalis ant popieriaus, dvi dalys pagal faktą, trys enklavos, keturios valdžios ir komplikuotos bei painios persikertančių sienų linijos, kurios net geriausiam taksistui įvarytų širdies smūgį. Kipras turi keturis regionus, bet dėl padalinimo de fakto jų 8. Tačiau jei paklaustum šiaurės kipriečio, jo Kipras padalintas į 5 apylinkes. JT buferinė zona ant žemėlapio turi dvi sienas, tačiau faktiškai ten yra keturios sienos, vietomis vos keliasdešimties metrų atstumu. O kur dar sienos su JK. Dabar jau geografui išsiliejo kraujas į smegenis.
Trumpa Kipro istoriją, kurią kelionės metu panarpliosime detaliau. Šaltiniai prasideda nuo mikėnų, juos pakeičia asirai, tada egiptiečiai, tada persai, tada 325m pr.m.e Aleksandras Makedonietis vėl atveda graikus į salą patūsinti, užsilenkus Aleksandrui vėl egiptiečiai, po to Romos imperija, vėliau arabų kalifatas, kažkur pasimakaluoja Ričardas Liūtaširdis, prancūzai, o tiksliau Gajus de Lusinjanas nusiperka Kiprą iš tamplierių, venecijiečiai nusiperka salą iš paskutinio Lusinjanų karaliaus našlės, Otomanų imperija ir galiausiai 1914 JK aneksuoja Kiprą, nuo britų Kipras atsiskyrė 1960m. Tada galvas surėmė Atėnai ir Turkija ir Kipras skilo. JT dar bandė apjungti Kiprą, tačiau dar kartą įrodė kokios jos beviltiškos. Dabar jau istorikas kamputyje kvėpuoja į popierinį maišelį.
2004m. Kipras priimtas į ES. Dėl visų suiručių, vykusių 70-taisiai, ši trečioji didžiausia sala Viduržemio jūroje į mūsų fainą ir pūkuotą bendruomenę atėjo su pamušta akimi, tačiau visi kažkaip pro pirštus pažiūrėjo, kad Kipras savo lagamine turi ir okupuotas teritorijas, kurias pripažįsta tik Turkija. Kaip Turkijai tuometinei Nato valstybei leido neršti Kipre man vis dar lieka paslaptis. Turbūt praėjo senas geras „reiškiame didelį susirūpinimą“ manevras. Man įdomu kaip dėdės elgsis, kuomet Ukraina bandys stoti į ES, o jos lagamine tupi Luhanskas ir Doneckas.
Įstojimas į ES padėjo pietų Kiprui vystytis, kuomet šiaurė vis likdavo vilktis paskui. Šio skartos kipriečiai linksta prie susivienijimo ir šiuos vėjus jau galima justi. Kirsti sieną jau nėra taip sudėtinga. Šiaurės Kipras ekonomiškai beveik pasivijo pietinį. Tad šiandien Kipras yra gražus, kultūriškai turtingas, ekonomiškai stiprus, bet makliava. Mūsų visų naudai tikiuosi, kad šitas Gordijaus mazgas bus galiausiai atnarpliotas. Tai va į tokią šalį mes ir nusileidome.
Nusileidome ir iš pat ryto Aja Napa perkelė mus į Odisėjaus laikus. Planas max pasiekti ciklopo urvą. Pradžios taškas ir pusryčiai prie jūros urvų (Sea Caves). Smagi bei kitokia vieta. Nebijantiems aukščio. Kas aukščio nebijo ir dar plaukti moka, gali nuo uolų ir pašokinėti. Kas plaukti moka ir nori naujų draugų susirasti, gali pamėginti laimę paieškoti prie šių krantų gyvenančios Loch Nesso pabaisos pusseserės. Neva krakenas, neva Scilė, neva priešistorinis pleziozauras, o gal tiesiog iš akvariumo pabėgęs krokodilas. Liudininkai nesutaria. Man užteko palaipioti ir nusileisti iki urvų. Ideali vieta instagraminėms nuotraukoms. Instagramo neturiu, tad patraukėme pajūriu link atsiskyrėliško Cape Greco nacionalinio parko.
Takelis tai atsirasdavo tai dingdavo, bet kryptis ir be takelių aiški. Kompaniją palaikė Viduržemio jūra ir skardžiai. Susitikom lietuvių žygeivius, papliurpėm. Tada susitikome kareivėlių pulką, šitie mažiau kalbūs buvo. Vadas konkrečiai leido suprasti, kad foto aparatams leidžiame mažumėlę pailsėti, kol jie praeis. Taip bestraksėdami tarp uolų plyšių, vingiuodami tarp pražydusių gėlių ant pietų pasiekėme mėlynąją lagūną. Pit stopas ten. 4km praeiti, iki Ciklopų urvo dar antra tiek. Nusprendėm, kad išalkom, tad sukom atgal link mašinos. Ciklopų urvai palauks. Pilnas maršruto atstumas būtų apie 12km. Kas nori pataupyti kojas, galima pavažiuoti iki Konnos paplūdimio. Nuo ten iki urvų jau tik 15min kelio.
Prieš pietus dar sustojome skulptūrų parke. 2015m. čia susirinko grupė menininkų ir per tris savaites parodė savo kūrybinį potencialą. Ir dabar galėjome įvertinti šito skulptūrinio simpoziumo rezultatą. Rezultatas beje vis pasipildo naujais kūriniais. Visai šalia jo dar galima aplankyti įsimylėjėlių tiltą, bet mums jau gerokai skrandžiai gurgė. Romantiką atidėjome į šoną.
Dabar taip, tie kas mano jog Aja Napa yra tūsų, šurmulio ir hedonistinio gyvenimo vieta ištisus metus, teks nusivilti. Kovo mėnesį miestas išmiręs. Dirba vos keletas vietų, tad maisto paieškos užtruko. Bet va užtat auksiniame Nissi paplūdimyje tik koks 10 žmogeliukų. Sugriuvome po skėčiais. Nei parkavime nei ant gultų pinigų niekas nepaprašė. Gerai tas ne sezonas. Po pietų pradėjo kilti vėjas ir kelti bangas, tad iššūkis praeiti sekluma iki salos darėsi vis mažiau įgyvendinamas, tačiau minties nepaleidome ir atvykome čia dar kartą kitos dienos ryte. Paplūdimyje nebuvo nei gyvos dvasios. Pasitikrinome vandenį. Vis dar šiltas. O tada ėmėmės brastos. Giliausioje vietoje vandens apie 50cm, tad turint ilgesnes kojas galima ir nesušlapus praeiti.