Arba Girne. Salos dvilypumas nuveda prie dvigubų vietovardžių. Pačią Kireniją matėm tik tiek kiek reikėjo prasibrauti pro jos kamščius piko valandą. Mūsų akys labiau buvo nukreiptos į Kirenija apylinkes. Pirmas sąraše 700metų senumo Bellapais vienuolynas. Pavadinimas nuo prancūziškojo “belle paix”, reiškiančio “graži taika”. Prancūziški terminai duoda užuominą, kas šį gotiškąjį vienuolyną statė. Lusinjanai šiuose kraštuose dirbo rankoves pasiraitoję. Apie kitą jų šedevrą už kelių pastraipų.
Google aiškino kad vienuolynas uždaromas 18val. Melavo. Supratau, kad pavėlavome tik tada kai parkavimo aikštelėje iš mūsų paėmė tik puse sumos. 25 lyros vietoj standartinių 50. Beje kortelėmis pasimojuoti čia nesitikėkite. Gryni ir geriau lyros, nes iš eurų grąžos jums niekas neduos. Kadangi vienuolyno iš vidaus pažiūrėti nepavyks, nusprendėme stilingai nuleisti saulę: įsitaisėme restorane ant šlaito tarp Bellapais griuvėsių ir Kirenija pakrantės panoramos. Itin turistinė vieta, kainos kilstelėtos, tačiau maisto kokybė maloniai nustebino. Grįžti namo mums pasiūlė per kažkokius neaiškius kalnų keliukus. Nakčia nuotykių norėjosi mažiausiai, tad pasukome jau pravažiuotu lankstu pro Kirenija miestą.
Mes su penkiapirščiais kalnais dar nebaigėme. Lusinjanai taip pat. Šitame ilgame kalnų masyve, jie įžvelgė gerą gynybos potencialą, tad išvystė fortų ir tvirtovių tinklą ištisai visos pakrantės. Dar prieš Lusinjanus čia stovėjo įtvirtinimai taip, kad ugnies ir dūmų pagalba jie susikalbėtų, jei kas puola. Per visą šitą masyvą eina 170km ilgio žygio maršrutas, kurio metu galima visas tas pilis ir pilaites aplankyti.
Mes rankamės pačią pačiausią. Kantaros ir Bufavento pilis pasiliekame kitam kartu ir savo žirgą pririšame prie Šventojo Ilariono pilies (Saint Hilarion). Prasidėjusi kaip vieno intraverto užuovėja, nuo užknisančios žmonijos, Lusinjanų pagalbą išsikerojo iki karalių rezidencijos. Taip kad pilis seniai asocijuojasi su riterių ir damų istorijomis. Herojai ir piktadariai, visi įsispaudė į šios pilies sienas. Ilgainiui pilis buvo užmiršta ir apleista. O dabar galim įsijungti vaizduotę, apžiūrint buvusias menes, sodus, sandėlius, virtuves, sargybos bokštelius, miegamuosius, cisternas bei koplyčias arba tiesiog mėgautis panorama nuo kalnagūbrio, kol debesys šoka su kalnų viršūnėmis, o vėjas šnabžda pilies paslaptis.
Patys kalnai irgi pilni paslapčių. Viena jų atsirinkti tarp legendų kaip jie atsirado. Pasirinkimai tokie:
- Du bičai nuskendę pelkėje
- Kaimietis įsižiūrėjęs karalienę
- Herojaus Digenis Akritas ekspresyvus išsilaipinimas krante
- Milžinai
Mums labiausiai tikėtina pasirodė milžinų versija. Taigi seniai labai seniai, kuomet milžinai klajojo šitose žemėse, o santykius jie aiškinosi mėtydami akmenis vienas į kitą, gyveno milžinas Kostas. Kostas nebuvo aštriausias peilis stalčiuje. Matyt todėl kad anksčiau kartą ar du buvo gavęs akmeniu į makaulę. Kostas taip pat nebuvo ir iš taikliųjų. Matyt todėl kad anksčiau kartą ar du buvo gavęs akmeniu į makaulę.
Taigi vieną dieną Kostas įsivėlė į karštą akmenų mėtymo diskusiją su kitu milžinu. Kostas sviedė saują akmenų, tačiau šie pralėkė geroku atstumu pro varžovą ir nukrito gražiai suformuodami mūsų šauniojo Kosto plaštaką su visais penkiais pirštais ir va taip nuo kerėplos milžino gimė Penkiapirščiai kalnai. O kas nutiko Kostui? Kostas nusprendė pasitobulinti savo metimą ir užsirašė į boulingo treniruotes. Kiek buvo sudaužyta boulingo takelių, nepranešama.
Linkime Kostui kuo didžiausios sėkmės, o mums dar liko trumpai pašnekėti apie Suat Günsel mečetę. Jei blaškaisi po šias apylinkes, ji tiesiog negali neužkliūti. Mečetės dydis, jos šeši minaretai ir paauksuoti kupolai traukia akį. Net pats Erdohanas lankėsi mečetės atidaryme. Turkija lengvai nepaleis šių teritorijų ir savo pirštukais vis bando apraizgyti Kiprą savo įtaka. Beje važiuojant palei Kirenijos kalnus labai aiškiai ant kalno išpiešta Šiaurės Kipro vėliava. Na kad nepamirštum, kad čia vadas. O tiems kam šita vėliava pro akis praslydo, ji puikiai matosi per Google Maps.